Wold wildlife fund išleido brošiūrą apie mūsų maisto vartojimą ir kaip jis paveikia supančią gamtą. Mažai kas žino, kad didžiausias poveikis vandeniui, dirvai bei augalų ir gyvūnų gyvybės sferoms yra dėl augalais paremto pašaro gyvūnams, kuriuos mes valgome. Pasaulyje, kuriame vis daugiau ir daugiau gyventojų imasi Vakarietiško tipo dietos – kuri yra paremta mėsa, pieno produktais ir apdorotu maistu – auginant pašarus pamaitinti gyvūliams sukuria didelį spaudimą natūraliems resursams ir yra bioįvairovės praradimo priežastis. Vien Didžiosios Britanijos maisto pasiūla yra tiesiogiai atsakinga už 33 rūšių išnykimą. Šis raportas apžvelgia mūsų apetito gyvūniniams baltymams poveikį – ypatingai susijusius nematomus poveikius gyvūnų pašaro – mūsų planetai. Pagrindinis dėmesys yra sutelktas į sojos gamybą kaip pašarą vištoms, kiaulėms bei žuvims taip pat ir to padarinius aplinkai.
Praktiškai nė savaitė nepraeina be straipsnių apie neigiamą mėsos vartojimo poveikį mūsų sveikatai arba aplinkai. Realybė yra tokia, kad mes vartojame daug daugiau gyvūninių baltymų nei reikia sveikam gyvenimo būdui. Pvz., Didžiosios Britanijos mitybos rekomendacijos yra vartoti 45-55 gramus baltymų per dieną, tačiau vidutiniškai Didžiojoje Britanijoje suvartojama 64-88 gramai baltymų iš kurių 37 % yra mėsa ar mėsos produktai.
Gyvūnų auginimo sistemos labai skiriasi, tačiau daugumai iš jų reikia pagaminto pašaro: kuo daugiau mes suvartojama gyvūninių produktų, tuo daugiau pašaro reikia pagaminti. Bet auginant kultūras naudojamas pašarui, tokias kaip soja ar kukurūzai, sunaudojamas dirvos plotas. Šiandien, soja yra toks svarbus ingridientas pašaruose, kad vidutinis Europietis per metus suvartoja apie 61 kg sojos, didžiąją dalį netiesiogiai vartodamas gyvūninius produktus. Jeigu dabartiniai mitybos pokyčiai nepasikeis, artimiausiais dešimtmečiais sojos produkcija turės išaugti apie 80 %.
Pašarinės kultūros jau dabar sunaudoja dižiąją dalį Žemės vertingiausių ir jautriausių vietovių, tokias kaip Amazonė, Kerado, Kongo baseinas, Jangtzė, Himalajai ir Dekano plokčiakalnio lygumos miškai. Daug šių vietovių jau dabar patiria reikšmingą spaudimą dėl žemės ir vandens resursų, ir yra nepakankamai apsaugotos išsaugojimo schemų. Augantis gyvūninių produktų poreikis ir susijusios infrastruktūros ir žemės ūkio veiklos plėtra gresia šių vietovių bioįvairovės sumažėjimui.
Pasauliniu mastu, paukštininkystė yra didžiausias pašarinių javų vartotojas, kuriam teko apie 41.5 % viso pasaulio pašaro 2009 m. Paukštininkystė išaugo kaip visos mėsos gamybos dalis nuo 15 % 1960-aisiai iki 32 % 2012 kuomet jos vartojimas gyventojui padidėjo tris kartus. 2014 m. net 23 milijardai vištų, kalakutų, žąsų, ančių buvo žemėje – tris kartus daugiau nei žmonių.
Antras didžiausias pašarinių javų vartotojas yra kiaulininkystė, suvartojanti apie 30 % viso pašaro. Ji pastoviai augo pastarąjį dešimtmetį ir prognozuojama, kad tas augimas išsilaikys. Pvz., Didžiojoje Britanijoje kiauliena, kurios per metus buvo suvartojama apie 25 kg per metus – beveik viso rekomenduojamo mėsos kiekio – yra antra populiariausia mėsos rūšis po vištienos. Itin daug prie kiaulienos vartojimo prisidėjo auganti Kinijos vidurinioji klasė. Šiandien, daugiau nei pusė pasaulio kiaulienos yra užauginama Kinijoje.
Akvakultūra taip pat sunaudoja pašarų – apie 4 % 2009. Pasauliniu mastu žuvų suvartojimas gyventojui beveik padvigubėjo per pastaruosius 50 metų, nuo 9.9 kg 1960-aisiais iki 19.7 kg 2013 ir prognozuojama, kad toliau augs. Gamtiniai žuvų resursai yra itin slegiami perdidelio ne tvaraus žvejojimo, vis daugiau žuvų bus užauginama fermose. Siekiant užauginti pašarus 2010 metais skirtus žuvims, reikėjo 26.4 mln. hektarų – maždaug 5 kart Lietuvos teritorijos.
Praradimas gyvūnų augimo sferų yra ne vienintelė pasėkmė dabartinio mūsų mėsos vartojimo kultūros. Intensyvus gyvūnų auginimas, besiremiantis pašarinėmis kultūromis, buvo susietas su omega-3 dalies sumažėjimu ir sočiųjų riebalų kiekio padidėjimu mūsų vartojamose mėsos produktuose. Viena studija demonstruoja, kad 1970-aisiais užauginta višta turėjo tiek pat omega-3 kiek dabar turi 6 intensyviai užaugintos vištos.
Šitas naudingųjų medžiagų sumažėjimas pastebimas ir fermose užaugintose žuvyse. Omega 3 dalis Škotijoje užaugintoje Atlanto lašišoje sumažėjo 2 kartus nuo 2006. Taip pat fermose užauginti karpiai bei tilapijos turi ženkliai mažiau omega-3 nei užaugę gamtoje.
Jau dabar yra pagaminama pakankamai maisto pamaintinti viso pasaulio žmonėms. Tačiau perteklinis vartojimas, nelygybė, atliekos ir neadekvačios produkcijos ir distribucijos sistemos užkerta kelią visiems turėti pakankamai maisto bei vietos laukinei gamtai. Kam galėtume pamaitinti pasaulį aplinkai tvariu būdų, reikia pakeisti maisto gamybą ir vartojimą.
Reikšmingas aplinkosauginis poveikis gali būti pasiektas paprasčiausiai laikantis rekomenduojamų baltymų normų. Jeigu kiekvienas sumažintų suvartojimų gyvūninių produktų iki rekomenduojamų, visas žemės ūkiui naudojamos žemės plotas sumažėtų 13 % – 650 mln. hektarų arba 1.5 karto ES dydžio. WWF Livewell lėkštės pateikia 6 principus, kurie gali padėti tą įgyvendinti. Tos rekomendacijos gali užtikrinti, kad žmonės turės pakankamą mitybą be papildomo žemės ūkio plėtros bei pasitarnaus Paryžiaus klimato susitarimui išlaikyti klimato atšilimą žemiau nei 2°C. Vartojant mažiau gyvūninių baltymų taip pat leistų turėti labiau subalansuotą ir sveikesnę aplinką.
Kartu su gyvūninių baltymų mažinimu, mums taip pat reikia pradėti gaminti pašarus su mažesniu resursų poreikiu, kurie taip pat nesumažintų gyvūninių produktų maistinės vertės. Nemažai inovatyvių produktų ateityje turi galimybę pakeisti soją ir kukurūzus pašaruose.
Mikrodumbliai ir jūros žolės yra viena daug žadanti alternatyva. Dumblių augimas lengvai suprantamas, nes jiems reikia paprasčiausių energijos formų (saulės šviesos ir cukrų), CO2, vandens ir kelių neorganinių mikroelementrų. Bandymai rodo, kad taip pat yra pozityvus poveikis gyvūnų mitybai bei vandens aplinkai.
Kitas pavyzdys yra integruota multitrofinė akvakultūra. Tai sinerginis priėjimas prie akvakultūros, kurios atliekos yra naudojamos kitiems produktams auginti arba patręšti. Šis auginimo būdas turi galimybes padidinti bendrą išgavimą bei sumažinti neigiamą poveikį aplinkai.
Musės, svirpliai ir kiti vabzdžiai kaip maistas ir pašaras taip pat gali sumažinti spaudimą žemei ir bioįvairovei. Vabzdžiai gali pagaminti tą patį suvartojamų baltymų kiekį kaip soja ar gyvūniniai produktai, su ženkliai mažesnėje vietoje, su mažiau šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis ir su panašiu energijos kiekiu. Bandymai parodė, kad kiaulaičių virškinimo trakto sveikata pagerėjo naudojant pašarą su vabzdžių baltymais, o vištų augimas buvo toks pat kaip naudojant įprastus pašarus. Tyrimai taip pat rodo, kad iki 50 % akvakultūros pašaro galima pakeisti vabzdžių baltymais be neigiamo poveikio žuvų augimui.
Intensyvios gyvulininkystės augimas, kartu su energija turtingų javų poreikiu pašarams, turi milžinišką neigiamą poveikį gamtai. Dabartinis žemės ūkis jau dabar kelia pavojų žemės vertingiausiems gamtos kampeliams. Maitinant gyvūnus pašarais, kurie tinkami žmonėms yra itin neefektyvus žemės resursų panaudojimas. Ir tai yra susiję su Vakarų pasaulio dietos poveikiu sveikatai, tokiu kaip širdies smūgis, insultas ir antro tipo diabetas. Manome, kad yra įmanoma ir būtina, pakeisti maisto gamybos ir vartojimo sistemas, kad aplinkai tvariu būdu visi žemėje būtų pamaitinti.