Deloite kartu su Utrechto universitetu atliko tyrimą, kuriuo buvo nustatinėti šiuo metu egzistuojantys barjerai siekiant pereiti prie žiedinės ekonomikos. Buvo apklausta 150 verslų, 55 valstybės tarnautojai bei 47 nuomonių formuotojai iš įvairių sričių. Tyrimas parodė, kad pirmiausia yra kultūriniai barjerai dėl mažo vartotojų susidomėjimo ir informuotumo, taip pat – dvejonių iš pačių įmonių. Antra, rinkos barjerai iškilo kaip kertiniai barjerai, tokie kaip žemos naujų žaliavų kainos ir didelės investicijos į žiedinės ekonomikos modelius. Valstybės pagalba gali būti reikalinga siekiant įveikti dalį šių barjerų. Juos taip pat padeda laužyti ir augantys žiedinės ekonomikos startuoliai.
Žiedinės ekonomikos koncepcija jau tampa gan nuvalkiota, tačiau kai kurios Europos valstybės nelaukia Europos Komisijos direktyvų ir pačios imasi iniciatyvų (pvz. Nyderlandų bei Škotijos). Kai kurios tarptautinės kompanijos, tokios kaip Nike ar Google taip pat intensyviai ta linkme dirba. Daug paskatų sukuria tai, kad tikimasi iki 2030 metų papildomai sukurti 1.8 trilijono EUR papildomos vertės ES valstybėse. Tačiau kad ir kaip gerai tai be atrodytų, kol kas dideliu mastu žiedinė ekonomika nėra niekur įgyvendinama. Prie to prisideda ir skirtingos interpretacijos: nuo visos ekonomikos modelio keitimo iki tiesiog didesnio rūšiavimo. Taip pat tarp valdžios ir verslo yra skirtingas “vartojimo sumažinimo” supratimas, kuris yra vienas iš kertinių žiedinės ekonomikos pamatų.
Tyrimo metu buvo identifikuoti 4 esminiai barjerai:
- Kultūrinis – trūkumas žinių ir/arba noro įsitraukti į žiedinės ekonomikos veiklas
- Technologinis – trūkumas (įrodytų) technologijų padedančių įgyvendinti ŽE
- Rinkos – trūkumas ekonomiškai pagrįstų ŽE verslo modelių
- Reguliavimo – trūkumas politinių sprendimų, kurie skatintų perėjimą prie ŽE
Kultūriniai barjerai iškyla kaip esminiai barjerai trukdantys pereiti prie ŽE, tai mažas vartotojų susidomėjimas (pvz. dažnas vartotojų nuomonės keitimas), įmonių kultūra (pvz. daug departamentų didelėse įmonėse tuo net nesidomi) ir darbas tiesinės ekonomikos sistemoje (pvz. dažnai visa tiekimo grandinė negali keistis kartu). Kita svarbi barjerų kategorija – rinkos: mažos žaliavų kainos (pvz. plastiko pagaminto iš naftos kainos yra ženkliai mažesnės nei kompostuojamo), aukštos investicijos (pvz. reikėtų daug investuoti į darbuotojų apmokymą ir lėta technologijų kaita).
Reguliavimo barjerai apklausus respondentus nebuvo iškelti kaip turintys reikšmingą įtaką. Tačiau pasitaikydavo tokių, kaip pvz. draudimas pervežti atliekas į kitą šalį, kur jos galėtų būti perdirbamos. Verslai kultūrinius verslo barjerus vertino vienus iš svarbiausių, taip parodydami, kad egzistuoja skeptiškumas, tuo tarpu valdžia vertino priešingai – tiki, kad yra nemažai verslų siekiančių ŽE.
Dauguma apklaustųjų visgi mano, kad po 10 metų įvyks reikšmingas perėjimas link žiedinės ekonomikos. Ir daugumos nuomone, tai “ne klausimas ar tą padaryti, o kada”. Tai, suprantama, kad gali užtrukti laiko, nes gali prireikti pakeisti daugumą vertės sukūrimo grandinių. Ir mitas, kad ŽE sukurs didelius pelnus – nėra teisingas, nes verslai jau būtų tuo pasinaudoję. Taigi, esminiai barjerai yra vartotojų žinių ir noro trūkumas bei kultūriniai barjerai. Sukurti vartotojų interesą ir perteikti žinias yra sunku, nes dauguma vartotojų pastoviai perka 150 produktų, kurie patenkina apie 85 % jų poreikio.
Vyriausybės galėtų būti vienos iš katalizatorių skatinančių pereiti prie ŽE, nes tai padėtų spręsti išteklių problemas, sumažintų anglies išmetimą ir pagerintų atliekų tvarkymą. Atsisakymas neatsinaujinančios subsidijuojamos energijos būtų vienas iš pirmųjų žingsnių padedančių sulaužyti barjerus. Toliau, galimybė pasinaudoti viešomis investicijos į ŽE infrastruktūrą, kuri padėtų sumažinti žiedinės ekonomikos produktų kainas ir pritraukti daugiau vartotojų. Prie to taip pat prisideda startuoliai dirbantys žiedinės ekonomikos kultūroje. O įmonės, kurios neinvestuos į ŽE, bus pamirštos.