Jau greičiausiai nieko nenustebins faktas, jog žmonija drastiškai keičia planetos paviršių – nuo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų iki žemės paviršiaus pritaikymo agrokultūrai. Tačiau, kokią įtaką iš tiesų žmonės daro aplinkai? XXI a. prad. Nobelio premijos laureatas, chemikas, Paul Crutzen iškėlė hipotezę, jog žmogaus veikla tampa tokia reikšminga, kad ji nustelbia natūralius gamtinius veiksnius, todėl šis virsmas turėtų būti įamžintas kaip nauja geologinė epocha – Antropocenas. Šiuo metu mes gyvename Holoceno geologinėje epochoje, kuri prasidėjo prieš ~11 500 metų, pasibaigus paskutiniam ledynmečiui, ir vis dar tęsiasi. Visgi, verta panagrinėti, ar tikrai žmogaus veikla yra tokia paveiki, jog reikėtų išskirti naują ‘žmonių’ epochą.
Kodėl taip svarbu išskirti naują geologinę epochą? Visų pirma, tai tęsia geologinės laiko skalės vientisumą ir nuoseklumą. Visų antra, apibrėžimas, jog žmogaus veikla pakeitė natūralią Žemės sistemą, įrodytų žmonijos egzistencijos padarinių rimtumą bei pabrėžtų atsakomybę ir nesuvokiamą galią prieš gamtos dėsnius.
Mokslininkai nesutaria dėl teorinės Antropoceno epochos pradžios, kadangi sunku nustatyti, kada tiksliai prasidėjo milžiniška žmogaus įtaka gamtai. William Ruddiman teigia, jog naujos geologinės epochos pradžia turėtų būti laikoma maisto prasimanymo kaita nuo medžiojimo iki žemės ūkio, kuri vyko maždaug prieš 8000 metų. Tada startavo pirmasis biosferos modifikavimas žmonių naudai, kurio metu keitėsi žemės paviršius, buvo prijaukinamos ir veisiamos gyvulių rūšys, prasidėjo antropogeninių šiltnamio dujų emisijos (įrodymai iš ryžių auginimo).
Kitas pradžios taškas gali būti laikomas Antikos kultūros ir imperijų plėtra, vykusi prieš ~ 2000 metų. Tai laikotarpis, kada formavosi ir plėtėsi pirmieji dideli miestai – urbanizacijos pradžia, klestėjo turgavietės ir verslas, kilo didieji, taip gerai žinomi architektūros paminklai, infrastruktūra. Šis laikas įrodo žmogaus norą tobulėti, burtis į bendruomenes, savirealizaciją.
Didieji Geografiniai Atradimai, vykę XV-XVI a., kardinaliai išplėtė žmogaus apgyvendinamą teritoriją, pademonstravo ambiciją ir naujų žemių troškimą. Kada europiečiai pradėjo keliones į kitus žemynus, prasidėjo invazinių augalų ir gyvūnų rūšių epocha. Prekyba klestėjo nesuvokiamu greičiu ir leido žmonėms bei biosferos rūšims mainytis po visą pasaulį, kas laikoma puikiu geologiniu indikatoriumi.
Vieni svarbiausių pokyčių žmonijos egzistavimo tarpsnyje įvyko Pramonės revoliucijos metu, XVIII-XIX a. James Watt garų variklis, iškastinio kuro panaudojimas, žaliavų eksploatavimas bei staigus populiacijos kilimas apibrėžė to meto visuomenę. Technologijos suteikė prieinamumą ne tik prie medienos sukauptos energijos, bet ir prie kuro atsargų giliai po žeme, nuo kurių stipriai priklauso šiandieniniai turtai. Anksčiau, pagaminama energija priklausė nuo lokacijos – vandens srovių ir vėjo stiprumas malūnams, o gyvulių raumenų veikla priklausė nuo pasėlių kokybės. Pirmą kartą buvo keičiama atmosferos sudėtis: miškai buvo kertami tokiu greičiu jog plotai skirti žemės ūkiui padidėjo ~20%, o anglies dioksido, kuris buvo kuriamas gamyklose ir vidaus degimo varikliuose, koncentracija atmosferoje pakilo nuo 270 iki 300 milijoninių dalelių.
Vis dėl to, joks socioekonominis pokytis nebuvo toks ryškus kaip po Antrojo Pasaulinio Karo, vadinamas “Didžiuoju Pagreičiu” (angl. “The Great Acceleration”). Žmonių populiacija pradėjo dvigubėti, trigubėti ir nenumaldomai kilti (“Demografinis sprogimas”), kuriai aprūpinti reikėjo dar daugiau natūralių bei iškastinių išteklių: 30-50% žemės paviršiaus paversta produktyviu ūkiu, 1/2 gėlo vandens sunaudojama žmonių poreikiams, išnaikinta dar 20% miškų, mėsos poreikis kilo tiek kad vienam šeimai statistiškai priklausė vienas galvijas, ir t.t. (žiūrėti lentelę 1.2.1). XX a. laikomas pramoninės agrokultūros pradžios amžiumi. Kada žmogus sukūrė dirbtinių trąšų gamybą, antropogeninio azoto kiekiai gamtoje pradėjo viršyti natūralius lygius – sparčiausias azoto koncentracijos kilimas natūralioje aplinkoje per 2,5 milijardus metų. Azoto perteklius sukelia eutrofikaciją, rūgština žemę, vandenynus, taip naikindamas ištisas ekosistemas. Žmogaus veikla ardo gyvąją gamtą tokiu greičiu, jog yra manoma, kad dabar vyksta “Šeštasis didysis rūšių išnykimas” (angl. “Sixth mass extinction”), tuo tarpu, paskutinis toks išnykimas vyko prieš 66 milijonus metų, kada asteroidas išnaikino 75% gyvenančių dinozaurų.
Bene ryškiausiu žmogaus sukeltu pokyčiu yra laikomas anglies dioksido koncentracijos atmosferoje kilimas per XX-XXI a. Skaičiuojama, jog šiuo metu (2021 m.) atmosferoje yra 417 milijoninių CO2 dalelių. Paskutinį kartą toks CO2 lygis siekė prieš ~66 milijonus metų. Holoceno epochos CO2 dalelių kilimo kylimo greitis (8000 m. pr. Kr. – 1750 m.) siekė 0,30 dalelės per amžių. Dabartinis greitis siekia 166 dalelės per amžių – 550 kartų greičiau negu Holoceno vidurkis. 3/4 viso antropogeninio CO2 koncentracijos kilimo įvyko per paskutinius 70 metų, o 1/2 – per pastaruosius 30 metų. Tuo tarpu, temperatūros šilimo greitis dabar siekia 1,7 laipsnio per amžių – 170 kartų greičiau negu Holoceno vidurkis.
Dėl praeities ir ateities antropogeninių CO2 emisijų, Žemės klimatas nukryps nuo natūralaus ir reguliaraus elgesio bent ateinančius 50 000 metų. Owen Gaffney ir Will Steffen iškėlė “Antropoceno lygties” teoriją, kuri nusako, jog žmogus, keisdamas bioįvairovę, atmosferos ir vandenynų sudėtį, tapo galingesnė jėga už tradicines planetą formuojančias jėgas (astronominė + vidinė + geofizinė). Žmogaus faktorius dominuoja planetos sistemoje, o antropogeninės CO2 emisijos, pakeis nusistovėjusį ledynmečio ir ne ledynmečio (glacial, interglacial) ciklą, kurį reguliuoja Žemės orbitos pokyčiai. Antropoceno stadija bus naujoji planetos ciklo tvarka, nepriklausianti nuo astronominių veiksnių.
Pasak Steffen ir Crutzen, žmonija nuo 2015 metų gyvena 3-iame Antropoceno etape (1-asis Pramonės perversmas, 2-asis “Didysis pagreitis”), kurio metu klimato krizės problema tapo visuotinai pripažinta, o žmonės pradėjo suprasti savo įtakos aplinkai mąstą. Šiandieninės visuomenės laukia didis uždavinys išspręsti globalinio atšilimo bei aplinkos taršos problemas. Deja, bet Žemės sistema reaguoja į žmogaus veiklą daug greičiau negu vyksta tarptautiniai socioekonominiai sprendimai, darantys teigiamą įtaką. Todėl laikas, kada dar galime pakeisti savo likimą, senka. Tačiau vis dar įmanoma sutelkti globalias jėgas ir paversti žmogų iš planetos naikinančio ginklo į ją gydančią priemonę.
Autorė Meda Bagdonaitė