Kaip užtikrinti, kad gyventojai norėtų vėjo elektrinių kaimynystėje?

Sparčiai vystantis vėjo energetikai, būtini dabar galiojančio reguliavimo pakeitimai, kurie leistų gyventojams, prie kurių namų yra statomos vėjo elektrinės, tinkamai kompensuoti nepatogumus ir gauti naudą, siekiant tvaraus atsinaujinančios energetikos vystymosi ir didesnio gyventojų palankymo.

Pernykščiai metai Lietuvos vėjo energetikai buvo rekordiniai – įrengtoji vėjo jėgainių galia viršijo 1,7 GW ir padėjo patenkinti daugiau nei ketvirtį šalies elektros energijos poreikio. Remiantis perdavimo tinklo rezervacijomis bei išduotais leidimais plėtrai, tolesnė plėtra nusimato ypatingai sparti – vėjo elektrinių skaičius per kelerius ateinančius metus turėtų patrigubėti. Dėl to vis daugiau gyventojų ir bendruomenių savo kaimynystėje matys kylančias vėjo elektrines.

Arčiausiai vėjo elektrinių gyvenantiems žmonėms tai gali reikšti didesnį triukšmą, šešėliavimą ir reikšmingai pakeistą kraštovaizdį. Dar prieš gerus kelerius metus gyventojų nepatogumo kompensavimo procesas buvo visiškai nesureguliuotas, ir tuo naudojosi nesąžiningi vystytojai, praktiškai neprisidėdami prie gyventojų aplinkos gerinimo. Situacija gerokai pasikeitė, kuomet 2022 m. Seime kartu su „proveržio paketu“ buvo priimtos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisos, kuriomis numatoma, kad sausumos vėjo, saulės ir biodujų elektros energijos gamintojai, kurie gavo leidimą gaminti po 2023 m. liepos 1 d., turi mokėti gamybos įmoką – 1,3 euro mokestį už kiekvieną pagamintą elektros megavatvalandę.

Naujasis reguliavimas pokyčius reiškė ne visiems. Visi gyventojai, šalia kurių vėjo elektrinės buvo pastatytos anksčiau, liko prie tų pačių, daugeliu atveju itin nepalankių sąlygų. Pernai Seime buvo teikiamos iniciatyvos tas sąlygas suvienodinti, tačiau galiausiai buvo priimtas net 10 metų pereinamasis laikotarpis. Sąlygų suvienodinimas turėtų būti pirmas pakeitimas, siekiant tvarios gyventojų ir vėjo energetikos kaimynystės.

Su „proveržio paketu“ nustatyta 1,3 euro gamybos įmoka už kilovatvalandę ilgai neužsilaikė ir didelėmis lobistų pastangomis buvo sumažinta iki vos 1 euro už megavatvalandę. Palyginti, Vokietijoje, kur elektros energijos kainos yra gan panašios į Lietuvos, taikoma dvigubai didesnė – 2 eurų už megavatvalandę – gamybos įmoka. Toks skirtumas, Lietuvoje net esant palankesnėms vėjo elektrinių vystymo sąlygoms, yra nesuprantamas. Lietuvoje taikomos gamybos įmokos dydžio suvienodinimas su Vokietijoje taikomos įmokos dydžiu turėtų būti vienas iš tvarios atsinaujinančios energetikos vystymo prioritetų.

Kitas dabar galiojančios tvarkos trūkumas – 15 proc. gamybos įmokos planuojama išmokėti tiesiogiai 5 kilometrų atstumu įsikūrusiems gyventojams. Su vėjo elektrinėmis tai nėra racionalu – daugiausiai nepatogumų patiria gyvenantys arčiausiai. Būtų tikslinga, kad tiesioginės išmokos pasiektų tik tuos, šalia kurių pastatyta vėjo elektrinė yra nutolusi ne didesniu nei 1 kilometro spinduliu. Taip jau kelerius metus daroma Airijoje. Kartu reikšmingai išaugtų ir pačios išmokos dydis, nes apimamas plotas sumažėtų net 25 kartus.

Dabartinis reguliavimas taip pat yra neatsparus pinktnaudžiavimui. Tiesioginės išmokos gyventojams skiriamos pagal deklaruotą gyvenamąją vietą, o tai gali paskatinti fiktyvų gyvenamosios vietos deklaravimą. Šią riziką būtų galima suvaldyti, jei tiesioginės išmokos būtų skiriamos namų ūkiams, o ne pavieniams gyventojams.

Pirmieji mokėjimai gyventojus turėtų pasiekti dar šiais metais. Tuo pačiu metu bus paskelbti ir konkursai bendruomenių projektams. Jiems vertinti, remdamasi gerąja užsienio praktika, vyriausybė planuoja nustatyti vertinimo sistemą, pagal kurią aukštesnius balus gaus bendruomenių projektai, susiję su atsinaujinančia energetika, kova su klimato kaita ir edukacija. Jeigu pagal gerąją užsienio praktiką bus pakeistos ir kitos gamybos įmokos reguliavimo dalys, tuomet galbūt dažniau matysime situacijas, kai gyventojai ir bendruomenės kviečia vystytojus, o ne kovoja su jais.