Filmo “Seaspiracy” apžvalga

Dabar bene pats populiariausias ir daugiausiai dėmesio sulaukiantis filmas “Netflix” platformoje yra dokumentika “Seaspiracy”, ir tikrai neveltui. Nors “Žiedinė ekonomika” dažniausiai nagrinėja pakuočių, tvarumo, kompanijų klausimus, ši dokumentikos iškelta žuvininkystės pramonės problema yra daug aktualesnė negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Filmų kūrėjas ir vandenynų entuziastas Ali, pamatęs dabartinius vandens gyvūnų likimus per socialinius tinklus (plastiko prisirijusius žuvis ir žinduolius), nusprendė giliau pasikapstyti šioje problemoje, tačiau jis susidūrė su daug rimtesniais dalykais. Turbūt ne vienas esame matę graudžias išmestų ant kranto jūrų gyventojų nuotraukas ir visas kampanijas, kviečiančias atsisakyti plastikinių šiaudelių, kurie naikina vėžlių populiacijas. Deja, dabar visos septynios jūrų vėžlių rūšys yra ant išnykimo ribos ne kiek dėl plastiko taršos, o kiek dėl atsitiktinio patekimo į žvejybos tinklus, ką sužinojo Ali. “Per metus nuo plastiko taršos žūsta apie 1000 vėžlių, tuo tarpu vien tik JAV žvejyba nužudo jų 250 000” – apskaičiavo filmo komanda.

Verta paminėti ir faktą, jog didžiąją dalį į vandenynus patekusio plastiko sudaro seni, nebenaudojami žvejybiniai tinklai ir kita įranga. Nors medijos sudaro įspūdį, jog plastiko salą Ramiajame vandenyne sudaro seni žmonių dantų šepetėliai ir plastikiniai šiaudeliai, iš tiesų, apie 46% plaukiajančio plastiko sudaro minėtos žvejybos reikmenys, pritaikytos jūrų gyventojų naikinimui. Tuo tarpu, detaliai aptariami plastikiniai šiaudeliai yra atsakingi tik už 0,03% ekologinės žalos. Vėl sugrįžtame prie siekio plastiko taršos problemą prilipinti prie vartotojo atsakomybės, kai už tai turėtų atsakyti masinės žvejininkystės kompanijos. Manoma, jog 2050 metais vandenynuose plastiko gali būti daugiau negu žuvų (Sunku protu suvokti tokį faktą). Plastikas vandynuose skyla į plika akimi nematomą mikroplastiką, kuris praktiškai nesuyra ir tik kaupiasi organizmų kūnuose. Visi toksinai ir mikroplastikas, keliaudami mitybos grandine viršun, (angl. bioaccumulation)pasiekia paskutinį vartotoją – žmogų, gaunantį visus teršalus su maistu. Šiurpina ir faktas, jog dabar mikroplastiko galima surasti ir dar negimusiame žmogaus vaisiaus organizme…

Šokiravo faktas, jog žvejai dėl savo peržvejojimo (angl. overfishing) kaltina aukščiausius mitybos grandinės atstovus – ryklius ir delfinus, nes neva jie išvogia visas žuvų atsargas ir dėl to nelieka laimikio žmonėms. Paskaičiuota, jog pramoninis peržvejojimas jau sumažino daugybę žuvų rūšių populiacijas 90%, kas padaro jas nykstančiomis. Bandymas savo ekonominei naudai reguliuoti jūrų ekosistemas atsisuks prieš pačius žvejus, nes apaskaičiuota, jog 2048 metais dėl peržvejojimo jiems tiesiog nebeliks, ką žvejoti. Visa vandenynų ekosistema yra tokia persipynusi, jog bandymas ją “koreguoti” saviems poreikiams, gali privesti iki masinės ir nepataisomos destrukcijos. Didieji jūrų žinduoliai (banginiai, delfinai) ir žuvys (rykliai, tunas) yra atsakingi už kitų žuvų populiacijų reguliavimą, taip išlaikydami balansą, ir net prisideda prie klimato krizės lėtinimo. Fotoplanktonas, dumbliai ir kiti vandenynų gyventojai yra atsakingi už 80% į atmosferą išskiriamo deguonies, tad aktyvaus kišimosi į vandenynų veiklą tąsa reikštų absoliučią Pasaulio katastrofą.

Kodėl apie tai nėra dažniau kalbama? Pasirodo, jog dauguma labdarų, kovojančių už vandens gyvūnų teises, iš tiesų yra korumpuotos ir net nesugebančios apibrėžti, kas yra išsvajota “tvari žvejininkystė”. Kyla abejonės kuom tada pasitikėti, kai net Europos Sąjungos valdininkai sėdi surištomis rankomis. Kas atsakingas už visą ekologinę žalą? Kol žmonės norės ant savo stalo tiekti sušius ar žuvies kotletukus, tol žvejai bandys patenkinti šiuos norus ir nenustos naikinti jūrų ekosistemas, net rizikuodami savo gyvybėmis. Valdžia remia žvejininkystės pramonę subsidijomis (35 milijardai dolerių per metus), gaunamas iš mokesčių mokėtojų pinigų, tad net žuvies išbraukimas iš raciono problemos neišspręs. Tad ar yra išeitis?

Dokumentinis filmas “Seaspiracy” siekė išsiaiškinti tiesą apie plastiko taršą vandenynuose, tačiau atrado dar baisesnių faktų apie žuvininkystę, kurie sujaudins ne vieno žiūrovo širdį. Galime tik džiaugtis, kad vis dažniau atsiranda tokių drąsių žmonių, kaip Ali, kurie nori parodyti pasauliui nepatogią tiesą, net jei dėl to kiltų grėsmė jo gyvybei.

“Seaspiracy” galite pamatyti per “Netflix” platformą.

Autorė Meda Bagdonaitė