Kaip tvarus pokytis sukėlė dar vieną ekologinę problemą?
Tvarumas ir aplinkosaugos klausimai jau tapo nauja raudono mados kilimo žvaigžde. Socialiniai tinklai bei Greta Thunberg prikėlė klimato krizės ir plastiko taršos problemas į naują šviesą. Vis daugiau pasaulio gyventojų atsižvelgia į savo vartojimo įpročius ir bando juos keisti į tvaresnius. Ar tai būtų dažnesnis keliavimas viešuoju transportu, ar naujų ‘tvarių’ alternatyvų įsigijimas. Pokytis, žinoma, teigiamas, tačiau ar jis tikrai iš pagrindų yra tvaresnis? Nors tvarumas tapo nauja mada, ar iš šios mados nekyla kitų problemų?
The New York Times publikavo straipsnį, kuris atkreipia dėmesį į medžiaginių maišelių (angl. tote bag) perteklių. Daugkartinė vandens gertuvė, kavos puodelis, medžiaginis pirkinių maišelis – tai bene populiariausi tvaraus gyvenimo atributai. Tačiau labai dažnai žmogus, siekiantis sumažinti vienkartinių pakuočių kiekį, skęsta tokių puodelių ir maišelių pertekliuje. Kodėl taip atsitinka?
Grįžtant prie mados klausimo: madingi ir ‘gamta besirūpinantys’ nori būti ne tik gyventojai, bet ir įvairios kompanijos. Tai bene lengviausias ir gal net pigiausias būdas parodyti, jog pritari naujai tvarumo bangai ir nesiūlai vienkartinių plastikinių maišelių (nors dažnai tai tik greenwashing’as). Tokios kompanijos kuria patrauklius medžiaginių maišelių dizainus ir parduoda juos už prieinamą kainą ar net dovanoja nemokamai, tuo tarpu pirkėjas, galvodamas, jog tai ekologiškas ir nekaltas pirkinys, ant to kabliuko užkimba.
Taigi, kur slypi problema su medžiaginiais maišeliais? Visų pirma, dažniausiai jie yra gaminami iš medvilnės, kuriai užauginti reikia neįtikėtinai daug vandens: 1 kg medvilnės užauginti reikia 10 000 litrų gėlo vandens. Gėlo vandens upių Syr Darja ir Amur Darja pajungimas medvilnės drėkinimui išdžiovino Aralo jūrą ir pražudė vietinius gyventojus. Negana to, medvilnės auginimas reikalauja intensyvių pesticidų, kurie neigiamai atsiliepia augintojų sveikatai. O Kinijos medvilnės laukai dar yra susiję su priverstiniu ir neapmokamu darbu bei pavojingomis darbo sąlygomis.
Visų antra, nors medžiaginis maišelis yra pagamintas iš atsinaujinančio, natūralaus pluošto (ne plastiko), juo tvarkingai atsikratyti nėra taip paprasta. Susidėvėję natūralūs pluoštai susidėvėję gali būti kompostuojami kaip žalioji atlieka, tačiau tik nedidelė pramoninių komposto įmonių dalis priims medvilnės atliekas. Ant medvilninio maišelio esantys paveikslėliai ir raštai, yra atspausdinti, naudojant cheminius polivinilchloridinius (PVC) dažus, kurių neįmanoma chemiškai suskaidyti, todėl neįmanoma ir perdirbti. Tokie raštai turėtų būti iškirpti iš maišelio, tačiau dėl tokios skrupulingos detalės nevargsta nei žmonės, nei perdirbimo kompanijos. Galiausiai, medžiagų atliekų perdirbimui į naują audinį reikia tiek pat daug energijos (kuri dažniausiai gaunama iš iškastinio kuro) kiek pagaminti naujam, kitaip sakant, neapsimoka.
VIENĄ medvilninį maišelį reikėtų panaudoti 20 000 kartų, jog būtų kompensuojama jo sukelta tarša ir pėdsakas aplinkoje, tai būtų 54 metai kasdienio naudojimo… Grįžtant prie tvarumo entuziasto, kuris greičiausiai tokį maišelį turi ne vieną, jam neužtektų gyvenimo metų, jog jo maišeliai iš tiesų taptų tvarūs. Ši apžvalga jokiu būdu neneigia medžiaginių maišelių pranašumo prieš plastikinius, kurių žala planetai yra žymiai didesnė. Kaip tik pagirtina, kada tiek žmonių domisi tvarumo temomis ir siekia keisti savo įpročius. Tačiau reikia nepamiršti atkreipti dėmesį į visų pirkinių gamybos ir perdirbimo kelią ir įtaką aplinkai, o nenerti į tvarų ‘madingą’ gyvenimo būdą stačia galva ir prisipirkti maišelių ir puodelių. Greičiausiai namuose jau tupi ir laukia kada bus panaudotas ir daugkartinis kavos puodelis, ir medžiaginis maišelis. Pasisiūti iš turimų medžiagų, skolintis ar pirkti devėtus maišelius žymiai sumažins jų aplinkos pėdsaką. Pradėjimas naudoti tai ką turi namie, o ne pirkimas naujų ‘tvarių’ įrankių ir yra tikroji tvarumo esmė.
Autorė Meda Bagdonaitė