Buvęs Niujorko meras, Harvardo verslo mokyklos absolventas, filantropas ir žymus aplinkos apsaugos aktyvistas Michael Bloomberg savo naujoje knygoje „Climate of Hope“ (liet. vilties klimatas) pristato 5 būdus kaip verslo organizavimo pokyčiai, politiniai sprendimai ir žmonių iniciatyvos gali prisidėti prie kovos su klimato kaita. Būdamas Niujorko meru ir prisidėdamas prie įvairių organizacijų veiklos, Bloomberg paaukojo daugiau nei 500 milijonų dolerių aplinkos apsaugos fondams ir kovai su anglies pramone. 2017 metais išleistoje knygoje, žymus amerikiečių verslininkas nusprendė pasidalinti per 20 metų aplinkos apsaugos srityje sukaupta patirtimi.
- Subsidijų reformos
Subsidija – valstybinių institucijų ir individualių asmenų parama, skirta finansuoti ir skatinti tam tikros veiklos vystymą. Šiuo metu, valstybės moka milžiniškus pinigus anglies pramonės kompanijoms, kurios į aplinką išmeta didelius kiekius anglies dioksido, taip skatinančios klimato atšilimą. Tokios investicijos uždaro kelią inovatyviam energetikos bei atsinaujinančių išteklių naudojimui, skatina ekonominę nelygybę ir prisideda prie didejančių visuomeninės sveikatos problemų. Svarbiausia, į anglies rinką orientuotos subsidijos suteikia ekonominį pranašumą, mažesnių mokesčių pritaikymą ir kitas palankias priemones taršios energetikos pramonei. Tokios investicijos neleidžia plėtoti tvarių ir klimatui palankių veiklų. Pasak autoriaus, subsidijų reformos sukauptų apie 90 milijardų dolerių iki 2050 metų, kurie galėtų būti panaudoti aplinkos apsaugai skirtos infrastruktūros kūrimui ir itin reikalingai kovai su žmonių skatinama klimato kaita.
2. Didinti skaidrumą
Kuo rinka yra skaidresnė, tuo ir jos veikimas yra efektyvesnis, taip pat ir išteklių panaudojimas bei rizikos faktorių kontroliavimas. Skaidrumas reikalauja patikimų mokslinių žinių ir informacijos apie individualių kompanijų taršos rodiklius. Didžioji dalis tokios informacijos yra pasenusi arba išvis neegzistuoja. Norint įgyvendinti užsibrėžtus aplinkosauginius tikslus, rinkos skaidrumas yra būtinas. Tai užtikrins, jog kapitalas judėtų reikiama kryptimi ir būtų skirtas klimato kaitos sukeltoms ekologinėms problemoms spręsti. Norint pasiekti rinkos skaidrumą, visas ekonominis sektorius turėtų dirbti išvien įtraukiant privačias gamybos firmas, bankus, draudimo kompanijas ir vyriausybines institucijas.
3. Kurti konkurenciją tarp monopolijų
Konkurencingumas visapusiškai skatina ekonomikos augimą ir klestėjimą. Tačiau monopolijos neskatina konkurencijos. Labai reta išimtis – kai kurios valstybės finansuojamos monopolijos. Pavyzdžiui, mes suteikiame vienai komunalinių paslaugų įmonei galimybę tiekti elektros energiją visame mieste. Kodėl tik vienai įmonei sudaromos tokios galimybės naudotis valstybės sukurta infrastruktūra? Dažniausiai, tokios įmonės nėra pats ekologiškai tinkamiausias variantas. Būtent tokiu būdu mes trukdome visapusišką, techniškai pažangų ir klimatui palankų ekonomikos augimą. Mes uždarome duris atsinaujinantiems energijos šaltiniams neįleisdami jų į rinką. Jų vietą dažniausiai pakeičia į anglį, naftą ir kitą iškastinį kurą orientuotas verslas. Konkurencijos kūrimas tarp monopolijų galėtų paskatinti efektyvesnį, modernesnį ir kartu aplinkai palankų verslumą.
4. Investuoti į atsinaujinančius išteklius
Tai turbūt populiariausias ir vienas veiksmingiausių būdų kovojant su klimato kaita. Mes visi esame priklausomi nuo gamtos teikiamų ekosisteminių paslaugų už kurias nieko nemokame – saulės spinduliuotė šviesos gamybai, augalų teikiamas deguonis, lietus vandens atsargų kaupimui bei dirvožemis maisto aprūpinimui. Didžioji dalis tokių gamtinių resursų nėra panaudojami efektyviai, o leisdami kompanijoms beatodairiškai teršti šiuos resursus – mes sumokame liga arba netgi mirtimi. Dažniausiai siekiame reguliuoti šiuos išteklius, bandome juos apsaugoti, bet retai investuojame į juos. Didindami valstybės investicijas į atsinaujinančius išteklius ir pritaikydami kitas finansines paskatas privačiam verslui, mes turime galimybę sukurti palankias sąlygas ekologiškai energijos gamybai. Tokiu būdu, ne tik mažintume klimato atšilimą, bet ir sutaupytume didelę dalį kapitalo, kuris būtų skirtas padengti iškastinio kuro daromai ekologinei žalai.
5. Politinio prieštaringumo mažinimas.
Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Kanadoje, Australijoje ir kai kuriose Europos valstybėse vis dar išlieka ganėtinai didelė dalis klimato kaitos skeptikų. Kai kurie iš jų – politikai. Klimato kaitos neigimas lėtina tarp tikrų valstybių atsaką ir veiksmų planus. JAV politikas James Inhofe teigia, jog „esame per daug naivūs tikėti, kad turime tiek galios ir įtakos pakeisti klimatui“. Tačiau daugiau nei 100 metų besitęsiantys moksliniai tyrimai visame pasaulyje įrodo priešingai. Klimato kaita yra sukeliama žmonių ūkinės veiklos ir nestabdoma turės milžiniškas neigiamas pasėkmes tiek pačiai gamtai, tiek ir mums. Autorius teigia, jog kova vyksta ne tik su klimato kaita, bet ir tikslinga informacijos sklaida. O būtent toks neargumentuotos informacijos skleidimas, ypač politinėse platformose, verčia žmones klausinėti, ar klimato kaita išvis egzistuoja. Todėl tinkamas ekologiškai mąstančių ir atsakingų politikų išrinkimas – kiekvieno piliečio atsakomybė.
Parengta pagal Michael Bloomberg knygą „Climate of Hope“.