Bendrovės “Litgrid” duomenimis 2023 m. sausio 30 d. buvo rekordinė Lietuvos atsinaujinančios elektros gamybos istorijoje. Vėjo elektrinės vidutiniškai gamino daugiau nei 600 MW ir per dieną į tinklą perdavė 15000 MWh energijos. Tuo pačiu, 2022 m. Europoje vėjo ir saulės energetika pirmą kartą tapo antru didžiausiu elektros energijos šaltiniu (22 %) ir aplenkė gamtines dujas. Tai reiškia, kad ateityje bus dar daugiau atsinaujinančios energetikos, kuri galėtų pilnai pakeisti visas likusias energijos rūšis. Deja, dar tenka išgirsti argumentus, kad nėra galimybės užsitikrinti vėjo ir saulės elektros energiją visu laiku. Tuomet gali prireikti bazinės gamybos?
Bazinė gamyba siekiant patenkinti Lietuvos poreikius 2023-01-30 būtų apie 1100 MWh. Verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje yra elektros energijos jungtys Latvija (1201 MW), Švedija (700 MW) ir Lenkija (500 MW + statoma nauja, kurios galia sieks 700 MW). Lietuvai, dabar pasigaminančiai kiek daugiau nei trečdalį visos reikiamos elektros energijos, nesukelia tiekimo problemų tai, kad vasarą yra ribojamas elektros perdavimo jungčių galios. Toliau didėjant atsinaujinančių išteklių gamybai, reikš, kad bendri gamybos pajėgumai tik padidės. Esant didesnei vėjo ir saulės elektros energijos gamybai – mažės gamtinių dujų, anglies ir kt. iškastinio kuro poreikis. Tokias elektrines įjungti gali prireikti gan retai ir jos būtų naudojamos tik kaip rezervinės.
Ar būtų tikslinga turėti branduolinę jėgainę kaip bazinės gamybos užtikrinimo garantą?
- Aplinkosauginiu požiūriu – NE. Reikia ilgų metų statybų, kurioms sunaudojami milžiniški kiekiai statybinių medžiagų, elektros ir elektroninių įrenginių bei įvairiausių žaliavų. Urano sodrinimas – energetiškai intensyvus procesas, dažnai vykdomas su iškastinio kuro energija. Taip pat egzistuoja milžiniška rizika dėl radioaktyvių atliekų ar avarijos. Branduolinė energetika gerokai taršesnė nei atsinaujinantys ištekliai.
2. Ekonomine prasme – NE. Daugėjant vėjo ir saulės elektros energijos – sumažės bendra elektros energijos kaina. Tai paveiks ir iškastinio kuro kainas (ir iš jo gaminama elektrą), nes sumažėjus paklausai, sumažės ir šių šaltinių kaina (tiesa, ne taip stipriai, nes apyvartiniai taršos leidimai pabrango ir priartėjo prie 100 EUR/MWh ir ateityje augs). Statant branduolinę jėgainę statytos vėluoja ir kaštai gerokai išauga (plačiau čia). Pradiniai paskaičiavimai to meto kainomis rodė net apie 68 EUR/MWh (kas tikėtina dėl statybos vėlavimų būtų išaugę). Tokia elektros kaina vargiai bus konkurencinga jau netolimoje ateityje, ir itin nekonkurencinga nakties metu, kuomet yra mažesnis vartojimas, o branduolinė jėgainė negali sustoti. Tai net galėtų turėti neigiamą poveikį jūrinio vėjo elektrinių parkų vystymui, kuriam šiuo metu numatytas prioritetas elektros perdavimo tinklais.
Lietuvoje veikia Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (900 MW) ir baterijų sistema (200 MW), be to Estijoje taip pat planuojama hidroakumuliacinė elektrinė (225 MW)
Alternatyvos branduolinei bazinei gamybai galėtų būti:
- Energetinis efektyvumas;
- Tolesnė atsinaujinančių elektros gamybos pajėgumų plėtra;
- Kaupimo įrenginių plėtra (baterijos, vandenilio gamybos pajėgumai) ir mokėjimas jiems už sistemines paslaugas;
- Naujos jungtys su kaimyninėmis šalimis (kažkurioje Europos dalyje visada pučia vėjas);
- Atliekų anaerobinis perdirbimas, gauto biometano patiekimas į dujų perdavimo sistemą ir naudojimas esant poreikio momentui kartu su CO2 sugavimo technologijomis (jos taps aktualios, kuomet CO2 kaina pasieks ~150 EUR/MWh).
VšĮ “Žiedinė ekonomika” kviečia Energetikos ministeriją ieškoti būdų kaip skatinti atsinaujinančios elektros energijos gamybą ir būdus ją kaupti bei turėti žalesnius kintamus elektros šaltinius, kuriais būtų galima panaudoti atvejais, kai “saulė nešviečia, o vėjas nepučia”.