Pastaraisiais metais Aplinkos ministerijoje matome pavojingą tendenciją – įtaką šioje srityje įgiję buvę lobistai parodė, kad jų veikla prasilenkia su viešuoju interesu. Dabar, kai formuojama Vyriausybė, prezidento rankose yra galimybė šį ciklą nutraukti.
Lietuvos Respublikos Konstitucija sako, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, o Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Aplinkos ministerijai yra suteikti įgaliojimai įgyvendinti šias itin svarbias užduotis. Tačiau vis dažniau Aplinkos ministerija tampa vieta, kur susiduria priešingos jėgos: visuomenės teisė į sveiką aplinką ir verslo lobistų siekis susilpninti jos apsaugą.
Dalis neatsakingo verslo, kuriam ne tik kad netinka, jog valstybė per Aplinkos ministeriją gina tokias viešąsias gėrybes kaip laukinė gyvūnija, bet ir aktyviai siekia tą apsaugą susilpninti. Tam dažnai pasitelkiami dosniai apmokami lobistai, turintys mažai skrupulų gamtos atžvilgiu. Galbūt situacija Lietuvoje būtų dar blogesnė nei yra dabar, bet Europos Sąjungos reglamentai ir direktyvos verčia imtis veiksmų, kad gamtos būklė bent jau neprastėtų, o dažnu atveju net gerėtų.
Deja, kartais buvę lobistai Lietuvoje tampa net ministrais. Taip nutiko su Povilu Poderskiu, kuris buvo paskirtas aplinkos ministru, dabar jau atsistatydinusio Gintaro Palucko vadovaujamoje Vyriausybėje.
Vienas iš ryškiausių kadencijos momentų buvo rengiant įsakymo projektą, kuriuo apibrėžiamos retų paukščių ir šikšnosparnių apsaugos nuo žalingo vėjo jėgainių poveikio taisyklės. Aplinkos ministras, atmetęs tam suformuluotos darbo grupės pasiūlymus, ėmėsi iniciatyvos pats. Sutapimas ar ne, bet maždaug prieš metus Povilas Poderskis, tuo metu atstovaudamas vėjo energetikos vystytojams, Energetikos ministerijos organizuojamame posėdyje minėjo, kad „Lietuvoje paukščiai yra per daug saugomi“.
Dabartinis aplinkos ministras – ne vienintelis atvejis, kai lobistas prasibrauna į sprendimų priėmėjų gretas. Kuomet Simonas Gentvilas buvo aplinkos ministru, jo politinio pasitikėjimo komandoje buvo už taršos prevenciją atsakingas asmuo, kuris atėjo iš Lietuvos pramonininkų konfederacijos. Per tą laiką buvo pradėtos net dvi Europos Komisijos pažeidimo nagrinėjimo procedūros dėl neįgyvendintų oro taršos mažinimo bei atliekų tvarkymo tikslų.
Nepatogūs sprendimai, kurie būtų reikšmingai paveikę transporto sektorių, pramonę ir ypač atliekų degintojus, buvo nepriimti. Galiausia tas asmuo grįžo atgal į Lietuvos pramoninkų konfederaciją neįgyvendinęs būtinų pokyčių, kuriuos ateityje vis tiek reikės daryti, tik staigiai ir su didesne našta biudžetui.
Pastarųjų metų patirtis Aplinkos ministerijoje rodo paprastą tiesą – buvusių lobistų nebūna. Formuojant Ingos Ruginienės vadovaujamą Vyriausybę, prezidentas Gitanas Nausėda turi progą parodyti, kad Lietuvos gamta nėra parduodama, net jeigu to siekia didžiausi energetikos vystytojai ar korporacijos.
Jeigu kyla abejonių dėl kandidatų, aplinkosaugininkų bendruomenė yra pasiruošusi padėti. Tuomet galėtume tikėtis pasiekti mažesnę taršą, atsakingai vystomą vėjo energetiką, realiai saugomus miškus ir kad Lietuvos gamta galėtų mėgautis ir ateities kartos.