“Maxima” greenwashing’as

Neseniai teko susidurti su dar vienu Greenwashing pavyzdžiu vienoje iš superparduotuvių “Maxima”. Jei dar neteko girdėti apie Greenwashing triukus, su jais galite susipažinti čia. Paprastai kalbant, tai yra didžiųjų kompanijų įsitraukimas į tvarumo, ekologijos populiarumo bumą, manipuliuojant sąmoningų vartotojų pasitikėjimu. Ir Lietuvos produkcijos milžinė “Maxima”, didžiausia plastiko pardavėja šalyje, nėra išimtis.

Iš pirmo žvilgsnio, tai paprasta skrajutė, skatinanti jungtis vartotojus prie tvaresnio gyvenimo būdo, perkant tvarius “National Geographic” puodelius ir indelius. Tai kur slypi problema? Dažnai neturime pasirinkimo apsipirkinėti tvariose parduotuvėse ir tenka rinktis didžiuosius prekybos centrus, kur susiduriame su begale pakuočių, ir labai dažnai dar neperdirbamų. Pati “Maxima” nesukuria galimybės rinktis tvaresnės pakuotės ar net reuse sistemos vartotojui. Be to užkrauna atliekų rūpinimosi problemą pirkėjams ant pečių, kai su tuo turėtų tvarkytis gamintojai ar valdininkai. Pavyzdžiui, keisti įstatymus, kad prekybos centrams būtų brangu leisti neperdirbamus ir vienkartinius plastikus.

“Maxima” ragina pirkėjus tapti “šiek tiek atsakingesniais” ir su apgailestavimu rašo, jog vieną dieną gamtos galime netekti “todėl, kad per daug sunaudojame plastiko, nerūšiuojame atliekų ir lengva ranka švaistome maistą”. Kyla klausimas, kiek pati “Maxima” yra atsakinga kompanija? Kiek sukuria minėto plastiko, kiek jo tiekia vartotojams, ir kiek dienos gale yra išmetame “nekondicinių” maisto produktų, kurie galėtų keliauti pas žmones, kuriems jų trūksta? Nors pats švietimas apie reuse produktus yra pagirtinas ir labai reikalingas, neteisingas tvarumo reklamavimas tik dar toliau klaidina vartotojus, besidominčius ekologijos tema.

Pats tvarumo suvokimas prasideda nuo kuo retesnio pirkimo ir pilno jau turimų produktų suvartojimo, kitaip sakant, priešintis giliai vartotojiškumo kultūrai. “Maxima”, prisidengusi tvarumo sąvokomis, visgi siūlo įsigyti indelius, termosus, gertuves, su nuolaida, kuri gaunama, perkant dar daugiau prekių už 15 eurų, taip skatindama minėtą vartotojiškumą. Toks vaikymasis šiuolaikinės ekologijos mados kelia “tvarių” produktų paklausą, kuri kelia pasiūlą, ir reikalauja dar didesnių išteklių iš gamtos, kurios ištekliai senka su kiekviena minute.

Nykstančių ar klimato krizės paveiktų gyvūnų paveikslėliais siekiama sugraudinti pirkėjus, ir taip dar labiau manipuliuoti jų jausmais, tam kad vienintele išeitimi gyvūnėliams padėti taptų puodelio su ruonio atvaizdu pirkimas. Kvepia tokia ironija, matant nupaišytus gyvūnus ant indų, kai tų indų pirkimas netiesiogiai ir priveda tuos gyvūnus prie išnykimo ribos.

Verta paminėti ir kitus aprašymus po nykstančiais gyvūnais, ypač apie brakonieravimą, kuris pristatomas kaip didelė ir neišsprendžiama problema. Vėlgi, galima suvesti, kaip nepasotinamas gamtos išteklių išgavimas išsivysčiusių valstybių poreikiams (tokiems kaip “tvarių” indelių gaminimas) patenkinti, priveda ekonomiškai silpnų šalių gyventojus prie nelegalios brakonieravimo veiklos. Visa pasaulio rinka ir vartojimas yra daug labiau susijęs negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pabaigai, jei tikrai norite gyventi tvariau bei prisidėti prie reuse praktikos, pirmas žingsnis to link turėtų būti sumažinti savo vartojimo įpročius ir atsisakyti nereikalingų mažmožių. Juk iškylai su savimi galima pasiimti ir nenaujus, vis dar patvarius indelius ir įrankius, net jei ant jų ir nėra ruonio atvaizdo. Gamta jums tik dar labiau padėkos, nes nedidinsite paklausos naujiems indeliams gaminti. O mažiausiai, ką galime padaryti tai iškart pastebėti Greenwashing ir į rankas net neimti jokių skrajučių.

P.S. Skrajutės popieriaus tekstūra yra šiurkštoka, leidžianti manyti, jog tai perdirbtas arba “ekologiškas” popierius. Bet ar tai tiesa, ar dar viena manipuliacija – jau tema kitam kartui.

Autorė Meda Bagdonaitė