Remiantis Roland Greyer et al. straipsniu “Production, use, and fate of all plastics ever made” nuo 1950 metų, kuomet prasidėjo plastiko gamyba, jo susidarė daugiau nei 4.9 mlrd. tonų. Tiek galėtų sutilpti į 70 metrų gylio ir 57 kv. km pločio talpą – panašaus dydžio kaip Manhatanas. Deja, dauguma pasaulio plastiko atsidūrė vandenyne, kur, išbarstomas srovių, jis tampa, iš esmės, nebesurenkamas, ypatingai kuomet suskyla į mikroplastikus. Kompiuteriniai modeliai skaičiuoja, kad vandenyse šiuo metu yra apie 51 trl. mikroplastiko gabalėlių. Kai kurie yra dalis didesnių plastiko gaminių skilimo padarinys; kiti, tokie kaip mikrokaroliukai dedami į dantų pastą ar veido šveitiklius, yra sukurti būti mažyčiais.
Jeigu net dabartinis plastiko patekimas į vandenynus ir jūras, sudarantis apie 10 mln. tonų per metus, būtų staigiai sustabdytas, didžiuliai jo kiekiai vis dar liktų. Deja, žmonės artimiausiu metu nesumažins savo taršos. Dauguma plastiko į vandenynus patenka ne iš sąligynai tvarkingos Europos ar JAV, bet iš greitai besivystančių rytų Azijos valstybių, kuriose atliekų surinkimo sistemos yra prastos ar jų nėra išvis. Pernai spalį mokslininkai iš Helmholtz Aplinkos tyrimų centro paskaičiavo – kad dešimt upių (2 – Afrikoje, 8 – Azijoje) išmeta daugiau nei 90 % visų plastiko sąnašų. Vien Yangzės upė išmeta 1.5 mln. tonų.