Naujajame tyrime (čia) buvo naudojami „Fitbit“ prietaisai ir EEG (elektroencefalografijos) jutikliai, siekiant išmatuoti 58 dalyvių širdies ritmą ir smegenų bangų aktyvumą, kai jie sėdėjo priešais arba šalia žaliųjų (apželdintų) sienų ir stogų. Tyrėjai taip pat klausinėjo dalyvių apie jų psichinę būseną ir temperatūros suvokimą bei užfiksavo faktinį žaliosios infrastruktūros atvėsinimo poveikį artimiausiai aplinkai.
Mokslininkų teigimu, tai pirmasis tyrimas, kuriame nagrinėjamas bendras žaliosios infrastruktūros poveikis suvokiamam ir faktiniam karščio stresui, psichologinei sveikatai bei fiziologinėms reakcijoms, pavyzdžiui, širdies ritmui. Tyrimo išvados paskelbtos didėjant susirūpinimui dėl miesto šilumos salos (UHI) efekto. Visame pasaulyje miestuose daugėja dirbtinių paviršių, tokių kaip asfaltas ir betonas, o žaliųjų plotų mažėja. Dėl to temperatūra miestuose gali pakilti iki 12 °C aukščiau nei kaimo vietovėse, o tai žymiai padidina karščio poveikį.
Žinoma, kad ekstremalus karštis sukelia terminį stresą, psichologinę įtampą ir fizines ligas. Nors įrodyta, kad žaliosios erdvės šiuos padarinius mažina, tradicinių parkų ir augmenijos plėtra tankiai apgyvendintuose miestuose yra sudėtinga dėl laisvos žemės trūkumo. Vertikalusis ir stogų apželdinimas siūlo perspektyvią alternatyvą, tačiau ji dar nebuvo plačiai įvertinta.
2013 m. ES žaliosios infrastruktūros strategijoje (čia) žaliosios sienos ir stogai apibūdinami kaip „be abejonių naudingi“ gamtos pagrįsti sprendimai, skirti šilumos salų reiškiniui mažinti ir biologinei įvairovei didinti, o ES „Žaliojoje sutartyje“ jie vėl propaguojami. Tačiau konkrečių įrodymų apie jų fiziologinę ir psichologinę naudą iki šiol buvo nedaug.
Naujausi technologiniai pasiekimai leido peržengti savarankiškai vertinamo gerovės lygio ribas ir užfiksuoti objektyvias fiziologines reakcijas. Naudodama širdies ritmo duomenis ir EEG modelius, ši studija suteikia patikimesnį ir visapusiškesnį supratimą apie tai, kaip žaliasis infrastruktūra veikia sveikatą ir kaip ją galima efektyviai suprojektuoti bei įgyvendinti.
Tyrėjai Seulo (Pietų Korėja) stoge įrengė tris žaliųjų infrastruktūros tipus: gyvų augalų žalią stogą, gyvų augalų žalią sieną ir dirbtinių augalų žalią sieną. Tyrimo dalyviai buvo 19–34 metų amžiaus universitetų studentai, visi – gimtakalbiai korėjiečiai. Per 11 dienų kiekvienas dalyvis patyrė penkias sąlygas: žiūrėjimą į pliką sieną iš priekio, žiūrėjimą į gyvą žalią sieną iš priekio, sėdėjimą nugara į gyvą žalią sieną, žiūrėjimą į dirbtinę žalią sieną iš priekio ir sėdėjimą priešais žalią stogą.
Kiekvienoje aplinkoje mokslininkai rinko duomenis apie nuotaiką ir šiluminį suvokimą, taip pat širdies ritmo ir EEG rodmenis. Taip pat buvo registruojami aplinkos kintamieji, tokie kaip vėjo greitis, oro temperatūra ir drėgnumas. Oro temperatūros duomenys buvo naudojami drėgnojo termometro temperatūros (WBGT) – pagrindinio šiluminio streso rodiklio – apskaičiavimui prie žalios sienos ar stogo. WBGT atsižvelgia į temperatūrą, drėgnumą, saulės spindulius ir vėją ir yra naudojamas šiluminiam pavojui valdyti dirbant ir užsiimant veikla lauke.
Rezultatai parodė, kad kiekviena žaliosios infrastruktūros aplinka, palyginti su plika siena, žymiai sumažino karščio stresą, matuojamą pagal WBGT. Didžiausias sumažėjimas buvo užfiksuotas priešais gyvąją žaliąją sieną, po to – dirbtinę žaliąją sieną, o paskui – gyvąjį žaliąjį stogą. Dalyvių suvokimas apie šiluminį komfortą labai sutapo su šiais objektyviais matavimais, o tai rodo, kad žalumos vėsinimo efektas yra tiek fiziškai realus, tiek psichologiškai juntamas.
Žalioms sienoms naudojamos augalų rūšys dienos metu išskyrė daugiau vandens garų nei ant stogo naudojamos rūšys, todėl sienos turėjo pranašumą mažinant dienos karščio stresą. Nustebino tai, kad dirbtinių augalų žalia siena taip pat turėjo matomą vėsinimo efektą, greičiausiai dėl jos konstrukcinių medžiagų šiluminių savybių.
Fiziologinės reakcijos patvirtino aplinkos tyrimų išvadas. Kai dalyviai sėdėjo šalia gyvos žalumos, jų širdies ritmas žymiai sulėtėjo, palyginti su situacija, kai jie sėdėjo priešais pliką sieną, o tai leidžia manyti, kad gamtos elementai suteikė fizinį palengvėjimą ir atsipalaidavimą. EEG duomenys taip pat parodė, kad matoma žaluma sukėlė smegenų aktyvumo modelius, susijusius su padidėjusiu budrumu, susijaudinimu, atsipalaidavimu ir dėmesiu. Šios nervų sistemos reakcijos atitiko dalyvių pačių nurodytą emocinio streso sumažėjimą, kuris buvo stipriausias tada, kai jie sėdėjo tiesiai priešais žalius paviršius.
Svarbu tai, kad tyrimas nustatė, jog vizualus kontaktas su žaluma turėjo didesnį poveikį psichologinei naudai nei pats fizinis vėsinimas. Tai apėmė ir dirbtinę žalumą, o tai rodo, kad net ten, kur negalima įrengti gyvų augalų, gerai suprojektuota dirbtinė žaliųjų plotų infrastruktūra vis tiek gali reikšmingai pagerinti psichinę sveikatą.
Integruodamas aplinkos matavimus, fiziologinius duomenis ir psichologines apklausas, tyrimas pateikia naudingą įvertinimą, kaip stogų ir vertikalioji žaluma palaiko žmonių sveikatą karštose miesto aplinkose. Jis patvirtina, kad žalios sienos ir stogai teikia daugybę tarpusavyje susijusių privalumų – mažina karščio stresą, gerina nuotaiką, mažina širdies ritmą ir teigiamai veikia smegenų veiklą.
Šie rezultatai sustiprina argumentus už tokios žaliosios infrastruktūros plėtrą, ypač miestuose, kur trūksta žemės. Mokslininkai taip pat ragina atlikti tolesnius tyrimus, kaip žali stogai ir sienos veikia skirtingose klimato sąlygose, esant įvairiai augmenijai, dirvožemio sąlygoms ir erdvinėms konfigūracijoms.
VšĮ “Žiedinė ekonomika” kviečia Aplinkos ministeriją ir savivaldybes radikaliai permąstyti želdynų normas ir jas keisti ne tik dėl šilumos salos efekto mažinimo, bet ir dėl gyventojų psichologinės sveikatos.