ES planuoja išplėsti atsinaujinančių išteklių gamybą ir tai pakeis kaip naudojama žemė Europoje. Tuo pačiu tai gali sukurti ir konfliktą. Lietuvos sprendimų priėmėjai turi išvystyti tokį teritorijų planavimą, kad jis atsižvelgtų į biologinei įvairovei svarbias vietoves ir užtikrintų bendruomenių įsitraukimą, kad saulės ir vėjo revoliucijos nebūtų supriešintos su ekosistemų ir gyventojų poreikiais.
Vėjo jėgainės ir saulės moduliai vis labiau plinta Europoje, tačiau diskusijos, kur šios žaliosios technologijos turėtų būti diegiamos ir kur ne, darosi vis aršesnis. Perėjimas į atsinaujinančią energetiką sukuria daugybę naudų, kurios nusveria jų poveikį lyginant su iškastiniu kuru. Tačiau tai nereiškia, kad visa tai turėtų būti daroma be jokio atsargumo – naudų daug ir laimėtojais gali būti visi, tačiau tik tada, kuomet daroma planuotai ir taikant kelis paprastus saugiklius.
Didžiausias poveikis aplinkai kurį atsinaujinančios energijos ištekliai gali padaryti yra susijusi su jų lokacija ir infrastruktūra, kuri, jeigu nesuplanuota gerai, gali neigiamai paveikti biologinę įvairovę ir supančias ekosistemas. Vietinių bendruomenių reakcija, jeigu su jomis nebuvo derinta iš anksto, gali būti arši ir besipriešinanti.
Atidus teritorijų planavimas yra esmė identifikuojant tinkamas ir netinkamas vietas atsinaujinančių išteklių elektros gamybos įrenginiams. Pirmenybė turėtų būti teikiama toms vietovėms, kurios yra mažiausiai jautrios aplinkosaugine prasme. Skirtingi vietovių tipai gali būti identifikuojami ir paskirstomi pagal jų tinkamumą AIE gamybai. Tokios “go-to” vietovės taip pat turėtų būti išrenkamos viešai ir dalyvaujant vietos gyventojams. Tai visų pirma yra būtinybė remiantis Orhuso konvencija, kuri po to sumažina vėlesnių teisinių ieškinių riziką.
Strateginis pasekmių aplinkai vertinimas (SPAV) yra geriausias būdas identifikuoti vietoves labiausiai tinkamas AIE. Atitinkamas SPAV turėtų atsižvelgti į visas skirtingų zonų jautriasias vietas ir poreikius, dėl kurių po to nereikėtų įgyvendinti poveikio aplinkai vertinimo.
Europoje yra daug vietovių, kuriose poveikis aplinkai yra ribotas, tokių kaip pastatų stogai ar pramoninės zonos, galinčios iš karto priimti atsinaujinančių išteklių elektros gamybos įrenginius. Leidimai pirmiausia turėtų būti išduodami tose lokacijose, kuriose galimas konfliktas su biologine įvairove būtų minimalus. Tokios vietovės yra nuo pramoninių ir komercinių zonų iki sunykusių ir apleistų žemių bei transporto infrastruktūros tokios kaip greitkeliai, parkavimo vietos, geležinkelio infrastruktūra ir pan. Remiantis Europos aplinkos apsaugos agentūra, dar 1996 metais, 1.2 % visos ES žemės buvo padengta transporto infrastruktūra, o per pastaruosius 25 metus tas skaičius turėjo reikšmingai išaugti ir siūlo didžiules galimybes saulės energetikai.
Stogai yra ypatingai geras sprendimas saulės moduliams, suteikiantis didžiausią naudą energetine prasme ir poveikiu aplinkai. Saulės energetikos vystymas pastatytoje aplinkoje turėtų būti prioretizuojamas ir administraciniai barjerai pašalinami, užtikrinant, kad vystymasis būtų kuo greitesnis. Saulės moduliai ant stogų taip pat suteikia didžiules galimybes įsitraukti atsinaujinančių išteklių energijos bendrijoms ir gaminantiems vartotojams. Prioritetinėmis vietovėmis turėtų būti laikomos ir tomis, kuriose yra didelės galimybės vietos bendruomenėms įsitraukti ir pasinaudoti projektų sukuriame verte.
Žvelgiant į ne miesto ir ne stipriai apstatytas vietoves, strateginis teritorijų planavimas yra esminis nustatant kur gali būti statomi atsinaujinančių išteklių elektros įrenginiai minimizuojant poveikį ekosistemoms. Platesniuose kraštovaizdžiuose, tokiuose kaip vietovės aplink miestą, žemės ūkio žemes ir ne apsaugotas vietoves, atsinaujinančių išteklių elektros vystymasis gali būti integruotas į esantį žemės naudojimą. Agro-fotovoltaika gali surasti sinergijas tarp žemės ūkio bei energetikos ir net biologinės įvairovės.
Judant nuo intensyviai naudojamų žemių, poveikio aplinkai vertinimas tampa itin svarbus. Jeigu atsinaujinančių išteklių elektros gamybos įrenginiai neturi tiesioginio neigiamo poveikio ne saugomose teritorijose, jie vis tiek gali turėti didžiulį poveikį dėl savo atstumo su saugomomis teritorijomis.
Griežtai saugomose teritorijose, tokiose kaip Natura 2000, turėtų būti vengiama naujų atsinaujinančių išteklių elektros gamybos įrenginių dėl didelės tikimybės neigiamai paveikti šias vietoves. 2030 metais, 30 % ES žemės ir jūros turi būti integruotos į ekologinį koridorių pagal ES biologinės įvairovės strategiją, o 10 % turi būti griežtai saugoma. Šios aplinkai vertingos vietovės leidžia vykdyti nemažai veiklų, bet gamtos apsauga ir atstatymas turi būti prioretizuojami.
Lietuvoje laisvai gali tilpti tiek griežtai saugomos teritorijos tiek atsinaujinančių išteklių elektros gamybos įrenginiai likusiose teritorijose.
VšĮ “Žiedinė ekonomika” kviečia Energetikos ministeriją padaryti strateginį pasekmių aplinkai vertinimą, kuris numatytų prioritetą vėjo energetikai menkos aplinkos vertės teritorijose.