„Changing Markets“ organizacija paviešino ataskaitą apie nematomą greitos mados priklausomybę nuo iškastinio kuro.
Apžvalgą būtų galima pradėti nuo termino išsiaiškinimo – pagal Kembridžo anglų kalbos žodyno pateiktą apibrėžimą greita mada (angl. fast fashion) – „rūbai, kurie pagaminti ir parduoti pigiai, tam kad žmonės būtų įgalinti dažniau juos pakeisti naujais“.
Nuo 2000 metų mados sektoriaus produkcijos gamyba auga (nuo 62 mln. t. 2015 m. iki 102 m. t. 2030 m.).
Pasaulinė mados industrija yra viena labiausiai aplinką teršiančių pramonės šakų pasaulyje. Europos aplinkos agentūros tyrimai parodė, kad tekstilė yra ketvirta pagal dydį aplinkos užterštumo priežasčių po maisto, būsto ir transporto sektorių. Mados pramonė yra atsakinga už didelę pasaulinės vandens taršos dalį.
Blogai yra tai, kad šiandien dauguma mados gaminama iš iškastinio kuro – sintetiniai pluoštai yra pagaminti naudojant naftą ir gamtines dujas. Poliesterio yra daugiau nei pusėje (56%) šiandien naudojamų tekstilės gaminių; toliau seka nailonas, akrilas ir elastanas. Svarbu pridurti, kad poliesteris kainuoja perpus pigiau už kilogramą nei medvilnė. Istoriškai pastaroji tekstilės gamyboje buvo dominuojanti medžiaga. Per paskutinius kelis dešimtmečius ji prarado didelę rinkos dalį dėl plastikinių pluoštų, tokių kaip poliesteris. Tai paaiškina faktą, dėl ko sintetinių pluoštų pramonė augo devynis kartus nuo 1975 iki 2019 m.
Pigių sintetinių audinių gamyba ne tik leidžia žemos kokybės, lengva ranka išmetamų rūbų madą, bet ir daro mados industriją labai priklausomą nuo tolimesnės iškastinio kuro gavybos. Šiuo metu tekstilės pramonei skirtų sintetinių audinių gamyba sudaro 1,35% pasaulinio naftos suvartojimo. Tai viršija Ispanijos metinį naftos suvartojimą. Paskaičiuota, kad jei mados pramonė tęs savo įprastą veiklą, mažiau nei per 10 metų beveik ¾ mūsų tekstilės bus gaminami iš iškastinio kuro. Be to, šie iškastiniai degalai tampa vis nešvaresni. Jie gaunami iš suskaidytų dujų ir net planuojama gaminti poliesterį iš anglies. 2015 m. vien iš tekstilėje esančio poliesterio buvo išmetama daugiau nei 700 mln. tonų anglies dioksido (CO2). Tai atitinka per metus išmetamų CO2 kiekį Meksikoje arba net 180 anglies jėgainių. Prognozuojama, kad iki 2030 m. šis rodiklis beveik padvigubės ir du kartus viršys Australijos išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.
Perdirbimas neišspręs greitosios mados problemų ir nesustabdys eksponentinio sintetinių naudinių naudojimo augimo. Šiuo metu mažiau nei 1 % drabužių perdirbama naujiems drabužiams gaminti, o perdirbto poliesterio dalis mažėja: 2019 m. tai sudarė 14 %, tačiau iki 2030 m. ji sumažės iki 7,9 %. Be to, praktiškai visas drabužiuose esantis perdirbtas poliesteris gaminamas ne iš perdirbtų drabužių, o iš perdirbtų plastikinių buteliukų. Taip didėja konkurencija dėl perdirbto PET.
12% drabužių po naudojimo siunčiami perdirbimui į mažesnės vertės produktus, pvz., pastatų izoliaciją, skudurus valymui ir kilimų paminkštinimą. Paskaičiuota, kad iš pluošto – į pluoštą perdirbimo technikai panaudojama tik 0,1-1% tekstilės atliekų. Tokius mažus skaičius lemia keletas priežasčių. Pirma – maža iškastinio kuro ir grynos sintetikos kaina. Daugumai prekių ženklų tiesiog neekonomiška pirkti didelius kiekius perdirbto turinio arba investuoti į tinkamą technologiją. Antra, dėl to, kad trūksta investicijų, yra labai nedaug gyvybingų, trumpalaikių perdirbimo procesų, pasiekusių komercinį mastą. Galų gale, vyraujantis linijinis greitosios mados modelis nėra sukurtas atsižvelgiant į naudojimo pabaigos ar perdirbimo galimybes, jau nekalbant apie ilgaamžiškumą ar taisymą. Todėl drabužiai dažnai gaminami iš mišrios tekstilės (pvz., polikvilnos arba poliesterio ir vilnos mišinių), kurie nesuderinami su dauguma perdirbimo technologijų. Tik kelios šalys turi įsidiegusios sistemas, leidžiančias surinkti ir išrūšiuoti didelio masto atliekų srautus.
Nepaisant to, prekės ženklams netrukus neliks nieko kito, kaip spręsti drabužių, tapusių atliekomis, klausimą. Pradėti veikti turės ir vyriausybės. 2020 m. sausio mėn. Prancūzija savo naujuoju kovos su atliekomis įstatymu uždraudė perteklinio deginimo praktiką, o pagal Europos teisės aktus dėl atliekų šalys įpareigotos iki 2025 m. pradėti atskirai rinkti tekstilės atliekas. Tyrimai rodo, kad reikia daug ambicingesnių teisės aktų, kad greitosios mados pramonė taptų tikro žiediškumo dalyve. Siekiant šios pažangos, įstatymų formuotojai ir vartotojai savo sprendimais turėtų kritiškai žvelgti į žaliojo smegenų plovimo ir neveikiančius sprendimus kaip pvz., perdirbtą poliesterį iš plastikinių butelių. Išvada tokia, kad tikrasis žiediškumas yra tada, kai plastikas perdirbamas atgal į plastiko butelius ir lieka uždaroje grandinėje. Perdirbimas į tekstilę – dažniausiai tai tik vienpusis bilietas atliekoms nusėsti į sąvartynus ar sudegti.
Straipsnio pabaigoje pateikiamos rekomendacijos Europos Sąjungos teisės aktų kūrėjams, mados kompanijų atstovams ir patiems vartotojams. Štai keletas jų:
- Priiminėjantys įstatymus raginami remti netoksiškas, žiedinės ekonomikos modelį palaikančias medžiagas ir įdiegti ekologinio projektavimo priemones, kad būtų išvengta medžiagų susimaišymo, pašalintos susirūpinimą keliančios medžiagos, kurios trukdo apyvartai. Užtikrinti, kad būtų pašalintos visos pasenusios toksiškos cheminės medžiagos, kad jos nebūtų perdirbamos į naujus produktus. Cheminės medžiagos turėtų būti reguliuojamos grupėmis (o ne atskiromis cheminėmis medžiagomis), kad būtų išvengta apgailėtino vienos toksiškos cheminės medžiagos pakeitimo kita.
- Gamintojams rekomenduojama suteikti viešai prieinamą, skaidrią informaciją apie gamyklas, kuriose gaminama tekstilė, įskaitant visus tiekimo grandinės etapus siekiančius ir žaliavų tiekėjus, o ne tik „pirmojo ir antrojo lygio“ gamyklas (angl. Tier 1 and Tier 2). Pastarosios yra būtina konkrečios tiekimo grandinės dalis – tai yra pakopų sistema atsižvelgiant į verslo ar galutinio produkto artumą.
- Vartotojai raginami atsisakyti spontaniško apsipirkinėjimo ir įsigyti tik tai, ko jiems tikrai reikia. Šį raginimą galime kiekvienas prisiimti sau – mes apie tai daugiau rašysime, o Jūs daugiau skaitysite. Štai keletas rekomendacijų:
Duncan Clark “The Rough Guide to Ethical shopping” (London: Rough Guides Ltd 2004)
Starre Vartan. “The Eco Chick Guide to Life: How to Be Fabulously Green” (New York: St. Martin’s Griffin, 2008)
Elizabeth H. Cline “Overdressed: the shockingly high cost of cheap Fashion” (Penguin, 2012) – sharing is caring: šią knygą mielai paskolinčiau, susisiekite judita@circulareconomy.lt