Vartotojai Europoje neturi daug galimybių tiesiogiai kontroliuoti į kokias pakuotes dedami mūsų produktai. Belieka individualus pasirinkimas, kaip ir kur apsipirkti. Tačiau piliečiai kartu gali siekti sisteminių pokyčių, reikalingų pakuočių ir atliekų tvarkymo infrastruktūrai pertvarkyti. Kad šie sisteminiai pokyčiai įvyktų, visoje Europoje veikia vis daugiau nevyriausybinių organizacijų kviečiančių įgyvendinti tokius pokyčius, viena iš tokių Lietuvoje – VšĮ “Žiedinė ekonomika”.
Nepaisant pasaulinių įsipareigojimų sustabdyti miškų kirtimą, pirminės celiuliozės pramonė klesti. Prieš penkerius metus buvęs sąstingis, dabar visame pasaulyje investuojama daug lėšų į celiuliozės ir popieriaus gamybos pajėgumų didinimą. Žemėlapyje (žemiau) pavaizduoti planuojami ir siūlomi nauji celiuliozės gamybos pajėgumai visame pasaulyje (ypač Pietų Amerikoje, Europoje ir Indonezijoje).
Europoje dalis didėjančios paklausos atsiranda dėl elektroninės prekybos (pristatomos didžiuliais kiekiais išmetamų kartoninių dėžių) ir dėl to, kad žmonės plastikines pakuotes keičia į popierines, kai maistą išsineša iš namų ir restoranų. 2020 m. vienam ES gyventojui teko daugiau nei 10 kg daugiau popierinių pakuočių atliekų nei 2012 m.
Celiuliozės ir popieriaus pramonė yra viena iš didžiausių pasaulio teršėjų ir viena didžiausių gėlo vandens vartotojų. Ji taip pat sunaudoja 4 proc. pasaulio energijos ir intensyviai naudoja chemines medžiagas, teršia upes ir kenkia ekosistemoms.
Švedijos, Suomijos, Portugalijos, Čilės ir Indonezijos atvejų analizės ataskaitoje (čia) atskleidžiama, kiek aplinkai ir žmonėms kainuoja perėjimas prie popierinių pakuočių.
Turtingos ekonomikos šalyse yra sunaudojama ir išmetama itin daug popierinių pakuočių – nuo mėsainių ir druskos maišelių iki internetinių siuntų dėžučių, o daugelyje skurdesnių šalių žmonės neturi pakankamai popieriaus skaityti ir rašyti, higienos ir kitų svarbių medžiagų.
Net ir Europoje perteklines pakuotes gaminančios įmonės retai kada yra tos, kurioms tenka darbo ir išlaidų našta, susijusi su susidarančių atliekų tvarkymu. Tai paliekama atskiriems vartotojams ir vietos savivaldybių institucijoms, o įmonės ir toliau teisina išmetamas popierines pakuotes kaip “ekonomiškai efektyvų” vienkartinių plastikinių pakuočių sprendimą (pvz., čia).
ES Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamento (PPAR) projektu siekiama spręsti beveik visų rūšių pakuočių problemą ES, tačiau popieriaus klausimas yra tapęs tikru derybų lauku. Rugsėjį planuojamas balsavimas Europos Parlamente, todėl ateinantys keli mėnesiai bus labai svarbūs.
Greitojo maisto ir pakuočių pramonės atstovai aktyviai lobizuoja, kad vienkartinis popierius taptų numatytuoju atsaku į sumažėjusį vienkartinio plastiko naudojimą. Jų indėlis matomas daugelyje pateiktų reglamento pakeitimų. PPAR pranešėjos Frédérique Ries ataskaitoje netgi bandyta atsisakyti kai kurių pakartotinio naudojimo tikslų (čia), kurie buvo numatyti pirminiame Komisijos projekte.
Nevyriausybinės organizacijos susivienijo ir parengė pozicijos dokumentą (čia), kuriame išdėstė, kaip reikėtų reformuoti reglamentą, kad popierinės pakuotės neliktų užribyje.
Viena iš priežasčių, kodėl popierinės pakuotės tokios populiarios, yra ta, kad žmonės tiki, jog jas galima lengvai perdirbti. Iš tikrųjų popieriaus perdirbimo rodikliai mažėja, nes dėl rinkos pokyčių, susijusių su aukštesnės kokybės perdirbto popieriaus paklausa, esama pasaulinė popieriaus perdirbimo infrastruktūra tapo technologiškai nepakankama ir neekonomiška. Šie rinkos pokyčiai yra viena iš naujausio pasaulinio celiuliozės ir popieriaus bumo priežasčių (plačiau čia).
Popieriaus pakuotės kelia ypatingų iššūkių tiek perdirbant, tiek naudojant perdirbto popieriaus turinį. Yra dvi pagrindinės priežastys.
Pirma, popierinių pakuočių perdirbimui reikalinga sudėtinga infrastruktūra, kurią sunku rasti. Tai reiškia, kad dauguma pakuočių nėra perdirbamos ar kompostuojamos, net jei ant jų parašyta, kad tai galima padaryti.
Popieriaus pluoštus galima perdirbti tik keletą kartų, kol jie visiškai suyra. Tai reiškia, kad bet koks bendro popieriaus naudojimo pakuotėms didėjimas neišvengiamai ilgainiui padidins pirminės celiuliozės paklausą, net ir taikant geriausius įmanomus perdirbimo sprendimus (apie šį ir kitus klaidingus sprendimus galima paskaityti čia).
Pakuočių sektoriuje vienkartinio popieriaus alternatyva yra pakartotinis naudojimas. Tikros lėkštės, kurias galima plauti profesionaliose indaplovėse, o ne popierinės lėkštės. Tvirtos dėžės, kurias galima naudoti šimtus kartų, o ne vienkartinės kartoninės dėžės. Stikliniai stiklainiai arba tvirtos plastikinės dėžutės, kurias galima naudoti transportuojant paruoštus maisto produktus. Jau yra įmonių, kurios įgyvendina šiuos sprendimus, įskaitant šioje ataskaitoje aprašytus verslus (čia), susibūrusius į Naujojo verslo pakartotinio naudojimo aljansą.
2023 m. pradžioje “Fern” užsakymu atliktoje apklausoje, matyti, kad daugiau nei du trečdaliai apklaustų europiečių nerimauja dėl didėjančio popieriaus ir kartono pakuočių kiekio (čia).
VšĮ “Žiedinė ekonomika” kviečia aplinkos ministerija ir Seimo narius priimti atsakingus sprendimus vadovų taryboje ir prioretizuoti daugkartinį naudojimą, o ne vienkartines popieriaus pakuotes.