Waste Trade prekyba atliekomis

Kelias link žiedinės ekonomikos sistemos Europoje yra temdomas nepatogia tiesa apie plastikų atliekų siuntas toli už Europos ribų – į Pietryčių Azijos valstybių rankas. 2018 metais Kinija pareiškė, jog uždaro savo sienas svetimų šiukšlių importui, siekdama apsisaugoti nuo užsienio plastiko taršos. Pasaulinėje rinkoje toks akibrokštas sukėlė nemažą chaosą. Išsivysčiusioms šalims teko ieškoti alternatyvų, kur siųsti savo išrūšiuotas atliekas tolesniam perdirbimui, ir jos kitu savo taikiniu pasirinko Pietryčių Aziją.

Waste Trade - Zero Waste Europe

Vien tik 2017 metais Europos Sąjunga eksportavo 2,5 milijonus tonų maišyto plastiko atliekų, maskuodama jas kaip “perdirbamą plastiką”. Iš tiesų tai perdirbamų ir neperdirbamų atliekų mišinys, neretai užterštas toksiškomis medžiagomis, kas apsunkina visą perdirbimo procesą. Importuotojai susiduria ir su nelegaliomis laivų siuntomis arba tiesiog apgaulingomis rašliavomis – kada meluojama, jog visas atsiųstas krovinys yra perdirbamas. Negana to, išsivysčiusios valstybės yra labiau ekonomiškai pajėgios rūpintis savo atliekomis negu ekonomiškai silpnos šalys recipientės. Nors Vakarai atsikrato naštos, kitos valstybės sumoka brangią ne tik ekologinę, bet ir sveikatos priežiūros kainą. Plastiko atliekos ir visos su jomis susijusios taršos problemos, pavyzdžiui mikroplastikas ir užterštas oras, vanduo, iš ekonomiškai stiprių valstybių yra perleidžiama ekonomiškai silpnoms. Ar tai turėtų būti morališkai pateisinama? Nors Europa yra pristatoma kaip puikiai išsivystęs regionas, kodėl tokie nešvarūs reikalai vis dar yra pateisinami? Galbūt prekyba atliekomis susilaukia per mažai žiniasklaidos dėmesio, bet kiekvienas vartotojas turi teisę žinoti, kur keliauja jo kruopščiai surūšiuotos pakuotės.

Šiuo metu Pietryčių Azijos šalys skęsta svetimų atliekų jūroje. Gyventojams tenka susidurti su toksiškais deginimo dūmais, nelegaliu atliekų iškrovimu, užterštu geriamu vandeniu ir dirvožemiu, ir vaizdu kaip kaimai virsta sąvartynais. Nors Vakarai yra atsakingi už atliekų kalnus, jų tvarkymas, prižiūrėjimas ir kovojimas su skausmingomis pasėkmėmis slegia vietinių gyventojų pečius (greičiausiai labiau plaučius). Prekyba atliekomis ir su ja susijusios gamtinės ir sveikatos problemas seks vietinius gyventojus dar labai ilgai, ištisas kartas.

Over 180 countries -- not including the US -- agree to restrict global  plastic waste trade | Break Free From Plastic

2018 metais Malaizija tapo pagrindine užsienio valstybių plastiko surinkėja, nors pati sunkiai susitvarko su savo atliekomis. Valstybė importavo 15,7% visų plastiko atliekų iš TOP10 eksportuotojų. Malaizijos vyriausybė ėmė reaguoti ir 2019-2020 metais grąžino daugiau negu 4000 tonų visų nelegalių (su neperdirbamu plastiku) laivų krovinius atgal. Nepaisant tokių pastangų, Pietryčių Azija vis dar kenčia nuo visuotinės stigmos, jog šis regionas yra atsakingas už plastiko taršą, nors dauguma to plastiko yra atvežta iš Vakarų, kurių gyventojų gyvenimo būdas yra žymiai taršesnis negu azijiečių.

Taip pat daug svetimų atliekų patenka į Turkiją, kur importuotojai jas degina ar meta į sąvartynus, dažnai nelegaliai. Vėjas nuneša toksiškus dūmus iki gyvenviečių, kur gyventojai yra priversti laikyti uždarytus visus langus. Dauguma atliekų yra tiesiog paliekamos vandens kanaluose, kur mėgsta apsilankyti nykstančios gyvūnų rūšys. Taip plastiko tarša ir toksinai kelia pavojų ten gyvenančių gyvūnų gyvybėms. Be žalos gamtai, svarbu paminėti ir socialines problemas, kylančias iš prekybos atliekomis. Atliekų tvarkymo įmonės įdarbina žmones, esančius nepalankioje padėtyje (pabėgeliai, prieglobsčio prašytojai), pavojingomis sąlygomis, be jokių socialinių garantijų ir oraus uždarbio. Rasta duomenų, jog tokiose aplinkose bent 30% organizuoto nusikalstamumo kyla iš atliekų prekybos sektoriaus.

Importuojančios šalys bando kovoti su šia problema. 2019 metais Turkija pareiškė, jog gali priimti tik 80% gerai išrūšiuotų atliekų. Tada eksportai iš ES sumažėjo nuo 2,55 milijonų tonų iki 1,72 milijonų per dvejus metus. Bet kur tie likę milijonai tonų – neaišku. Galbūt ES rado kitą šalį su mažesniais reikalavimais. Nes atliekų kiekiai kasmet tik didėja. Deja, bet Lietuva taip pat prisideda prie šios krizės. Duomenys rodo, kad Lietuva 2018m. net 1764 tonas savo plastiko atliekų išsiuntė į Malaiziją! Taip pat dideli kiekiai buvo siunčiami į tokias šalis kaip Honkongas, Marokas, Turkija, Indija, Vietnamas ir Šri Lanka. Tai tikrai nėra šalys, kurios turi pažangias plastiko perdirbimo technologijas ar pajėgumus apdoroti atliekas.

Pros and Cons of Waste Incineration | Environment Buddy

Liūdniausia, jog Europos gyventojų pastangos atsakingai ir nuoširdžiai rūšuoti gali tapti bevaisėmis, jei net rūšiavimo centrų darbuotojai nežino, ar išrūšiuotos atliekos kadanors bus perdirbtos. Skaidrumo ir internacionalaus reguliavimo stoka palieka rūšiuotojus hierachijos apačioje. Jie tampa bejėgiai kovoje su plastiko tarša ir jos rizika sveikatai.

Rūšiavimas leistų iki 25 proc. sumažinti sąskaitas už atliekų išvežimą |  Alkas.lt

Nuo 1950 metų tik 9% visų plastiko atliekų buvo perdirbta. Procentas atrodo nepaprastai mažas, žinant, kiek išteklių yra dedama į rūšiavimo sąmoningumo švietimą bei infrastruktūrą. Atliekų yra tiek daug, kad jų nebespėjama reikiamai sutvarkyti, todėl ES šalys nusikrato šios naštos ir ją uždeda silpons šalims. Klasikinis “nematau – nerūpi” požiūrio pavyzdys. Toks poelgis matomas kaip išeitis iš plastiko atliekų pertekliaus, tačiau tikrasis problemos sprendimas slypi plastiko produkcijos pertekliuje. Surūšiuoto plastiko perteklius yra deginamas (milžiniška žala), verčiamas sąvartynuose arba tiesiog lieka uostose, be jokio tikslo iš ten išvykti. Siekiant iš pamatų keisti perdirbimo sektoriaus našumą, teks atsisukti į didėjančius plastiko gaminimo ir vartojimo dažnius. Vis daugiau vyriausybių siekia uždrausti vienkartinio plastiko produkciją, bet tai tik lašelis jūroje. Akivaizdu, jog pasaulis plastiko problemos neišspręs, pasitelkęs (ne)rūšiavimo praktiką, o importuojančios šalys pačios nesusitvarkys, prekyba atliekomis reikalauja globalinio susivienijimo. Produkto ir pakuotės dizaino pokyčiai, kompostavimas, gamintojo atsakomybės didinimas, daugkartinis panaudojimas, taisymas, vartojimo kultūros pokyčiai, švietimas – yra pirmieji žingsniai kelyje iš plastiko pertkeliaus į švaresnę ateitį. Kitas etapas – susivienyti ir pareikšti savo balsą prieš atliekų prekybą, visos organizacijos tai galite padaryti čia ->

A Zero Waste hierarchy for Europe - Zero Waste Europe