Jau šį penktadienį (2019-05-07) vyks Alytaus ekonomikos forumas. Jame pagrindinė tema – žiedinė ekonomika. Labai džiaugiamės, kad šis klausimas vis dažniau yra keliamas Lietuvoje!
Registruotis į galima:
http://alytausforumas.lt/registracija/
Trumpas straipsnis apie Lietuvos galimybes žiedinėje ekonomikoje:
Lietuva – šalis be atliekų: naujos galimybės?
Idėja, kad miestai, verslai ir gyventojai gali būti be atliekų, plinta neįtikėtinu greičiu. Beatliekė ekonomika – arba tiesiog žiedinė ekonomika – žada, kad tie, kas vadovaujasi jos principais, gali tikėtis sulaukti atlygio ir ne tik karmos taškais. Ar šis modelis, kuris sujungtų ekonominę, aplinkosauginę ir socialinę naudą, tinkamas ir Lietuvos ekonomikai?
Žiediškumas yra natūralus, tiesiškumas – žmogaus išradimas
Visa ko pradžia yra suvokti, kad gyvename ribotų išteklių pasaulyje. Visų pirma, ši užduotis turėtų tekti ekonomikai – būtina iš ribotų išteklių gauti kuo didesnę naudą. Tačiau iš dabartinės gamtos būsenos atrodo, kad vyraujanti ekonominė praktika – ne vadovautis šiuo požiūriu, o pasirinkti sprendimus, kurie atrodo optimalūs tik trumpuoju laikotarpiu, pvz., atliekant metų ketvirčio vertinimus (taip įvertinama absoliuti dauguma didžiausių korporacijų vadovų veiksmų), ar, geriausiu atveju, sprendimus, skirtus 5 metų laikotarpiui, kuomet investicijos buhalterijoje yra priskiriamos ilgalaikiam turtui ir įvyksta dar vienas rinkimų ciklas. Dėl to dauguma rinkoje veikiančių įmonių, žmonių ir valdžios veiksmų yra artimesni tiesiniam „paimk, panaudok, išmesk” mąstymui, kuriuo vadovaujantis sunaudojami milžiniški kiekiai žaliavų bei energijos ir daromas didžiulis neigiamas poveikis gamtai. Remiantis Jungtinių Tautų ir daugybės nepriklausomų mokslininkų rekomendacijomis, taip tęstis nebegali, jeigu norime išlaikyti Žemę tinkamą gyventi ateities kartoms.
Per šimtmečius žmonijos santykis su gamta ir jos suvokimas keitėsi. Ir gamta turi ko išmokyti – viskas, kas natūralu, vyksta ciklais. Pastebimiausias iš jų – metų laikai, kurie parodo, kad net kažkas labai paprasto kaip lapas, išsprogęs pavasarį ir džiuginęs mus, atidirbęs kaip CO2 siurblys visą vasarą, o rudenį nukritęs, netampa šiukšle – jis tampa mikroorganizmų maistu, o po to – maistu tam pačiam medžiui ir kitiems augalams šalia. Tokie procesai metai iš metų vyksta su visais gyvais organizmais – pradedant mikrobais, baigiant didžiausiais organizmais žemėje – banginiais. Vieno pabaiga yra kažko naujo pradžia.
Žiedinės ekonomikos modelio principai yra paremti idėja, kad globalioms tiekimo ir vartojimo grandinėms turi būti pasitelkiami atsinaujinantieji ištekliai ir nenaudojama jokių ribotų išteklių. To tikslas – kiek įmanoma ilgiau išlaikyti produktų, komponentų ir galiausiai žaliavų vertę, kad būtų galima juos kuo ilgiau naudoti, pataisyti, atnaujinti ir, blogiausiu atveju, perdirbti. Žiedinėse tiekimo grandinėse nėra vietos atliekoms, jų vietą užima ištekliai, kurie gali būti panaudoti dar ir dar kartą. Remiantis Eurostato duomenimis, 2017 m. vidutinis lietuvis sunaudojo apie 18 tonų žaliavų per metus ir iš jų tik nedidelė dalis grįžo atgal į rinką kaip antrinės medžiagos ar žaliavos. Išspręsti šią problemą –milžiniškas iššūkis.
Kas vyksta žiedinėje ekonomikoje?
Jeigu gamtoje vykstantys procesai yra žiediniai, galbūt galime juos perkelti ir į Lietuvos ekonomiką? Viskas prasideda nuo vieningos reiškinio koncepcijos ar aiškinimo, kuris leistų kiekvienam rinkos dalyviui – politikui, visuomenei ir verslui – suprasti, ko yra siekiama. Mokslinėje spaudoje sutinkama labai daug įvairiausių žiedinės ekonomikos aiškinimų, bet iš esmės galima išskirti 3 pamatinius jos veikimo principus: 1) medžiagų ciklai, t. y. gaminami produktai yra taisomi ir pergaminami, o naudojamos medžiagos – perdirbamos ir gali saugiai sugrįžti į rinką daugybę kartų, 2) lėtas medžiagų srautas, t. y. gaminamų produktų dizainas leidžia juos ilgai naudoti, atnaujinti bei pataisyti, 3) siauras medžiagų srautas, t. y. didelis žaliavų naudojimo efektyvumas, intensyvus produktų naudojimo lygis bei pasikeitęs vartojimas nuo nuosavybės į paslaugos. Taigi, galime daryti išvadą, kad perėjimą prie žiedinės ekonomikos sudaro bet kokie procesai, leidžiantys išgauti ir sunaudoti mažiau gamtinių išteklių.
Bet ar turint omenyje mūsų, kaip vartotojų, poreikius tai yra įmanoma? Dabar neįsivaizduojame savo kasdienio gyvenimo be nuolatinių kelionių automobiliu ar lėktuvu, išmaniosios elektronikos naudojimo ir šiltų namų. Kas turėtų būti atsakingas už tai, kad tokia transformacija įvyktų? Valdžia, verslas ar vartotojai?
Žiedinės ekonomikos tango reikia 3 šokėjų
Kiekvienos valdžios pagrindinis tikslas turėtų būti gerinti gyventojų gyvenimo sąlygas, nesvarbu, ar tai būtų seniūnija, miestas, šalis ar šalių blokas. Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atlikta įvairių žiedinės ekonomikos modeliavimų analize, beveik visos tokios transformacijos leidžia reikšmingai sumažinti neigiamą poveikį gamtai, sukurti papildomų darbo vietų (ypač perdirbimo ir paslaugų sektoriuose) bei padidinti bendrąjį vidaus produktą, tenkantį gyventojui, lyginant su įprastiniu scenarijumi.
Valdžios organai valdo milžiniškus išteklius ir infrastruktūrą, kurią gali panaudoti žiedinei ekonomikai skatinti. Teisinė bazė leidžia įvairiomis fiskalinėmis priemonėmis padaryti taisymą, dalijimąsi, ekodizainą patrauklų ir kartu uždrausti ar papildomai apmokestinti produktus ir procesus, kurių norime mažiau, – iškastinio kuro deginimą, neperdirbamus produktus, pavojingas medžiagas ir pan. Iš esmės, valdžios vaidmuo būtų sukurti tokias teisines ir fiskalines sąlygas, kad lyginant du produktus – perdirbamą ir neperdirbamą – ekonomiškai būtų gerokai naudingiau produktą gaminti, naudoti, atnaujinti, pataisyti ir perdirbti nei gaminti neperdirbamą produktą.
Jau beveik 30 metų gyvename sąlygomis, kuomet pagrindinis įmonių vaidmuo – siekti pelno. Ir, kaip matyti iš augančios Lietuvos ekonomikos ir eksporto, potencialas sukurti ir pagaminti įvairiausius net ir užsienyje geidžiamus produktus yra. Tad be jokios abejonės, Lietuvos įmonės ne tik kad prisitaikytų prie besikeičiančių sąlygų (ar tai būtų draudimas tiekti į rinką vienkartinius plastiko gaminius, ar reikalavimas atskirai rinkti maisto ir virtuvės atliekas), bet ir pasitelkdamos savo išradingumą galėtų padėti valdžiai sekti, kas rinkoje yra ne tik ekonomiškai, bet ir aplinkosaugiškai geriausia (pvz., ekodizaino prasme), ir tokiems vietos entuziastams suteikti visas galimybes augti ir konkuruoti su taršesniais konkurentais, kurie, galbūt siekdami pagaminti pigiausius produktus, daro žalą aplinkai. Tuomet išaugtų nauji rinkos čempionai, kurie ir toliau augintų Lietuvos ekonomiką.
Galiausiai kaip vartotojai, mes nesame tik pasyvūs stebėtojai. Vidutinis Lietuvos gyventojas yra tokioje ekonominėje padėtyje, kad gali sau leisti galvoti ne tik apie saugumą ar išgyvenimą, bet ir apie mus supančią gamtą (Maslow piramidės principas). Valdžia ir įmonės gali mums užtikrinti reikiamą infrastruktūrą, įstatymus ir produktus, bet tik mes patys sprendžiame, kaip gyvename, kaip vartojame, kiek prisidedame prie rūšiavimo ir t. t. Visada galime pasirinkti, kokių ir kokio energinio naudingumo namų apyvokos daiktų norime, keliauti viešuoju transportu ar vieniems automobiliu, kiek džinsų porų mums reikia, ar tikrai reikia tiek daug mėsos ant stalo. Visi šie klausimai sunkūs, bet kartu esminiai, išjudinantys visą mūsų kultūrą. Mūsų vartojimo veiksmai yra didžiausia kliūtis ir tuo pat metu galimybė ilguoju laikotarpiu sukurti žiedinę ekonomiką Lietuvoje.
Kokiu keliu pasuksime?
Daugybė šalių jau stengiasi, tiesa – iš lėto, pereiti prie žiedinės ekonomikos ir tapti lyderėmis šioje srityje. Tikiu, kad ir Lietuva gali tapti viena iš šalių, kuri ne tik užtikrina švarią gamtą, ekonominę gyventojų gerovę bei eksportuoja žiedinės ekonomikos produktus bei technologijas po visą pasaulį. Ar pasirinksime tokį kelią labai daug priklauso nuo politinės valios, verslo inovatyvumo bei žmonių savimonės. Renginiai, tokie kaip Alytaus Ekonomikos Forumas, leidžia mums visiems tiek Lietuvos, tiek lygmeniu tą aptarti ir nuspręsti, ar pasinaudosime esančiomis galimybėmis.