Pirmos kartos biodegalai yra gaminami iš žemės ūkio produkcijos tinkamos žmonės ir gyvūnams. Tai pagrinde alyvpalmės, sojos, kviečiai, kukurūzai, rapsai, saulėgrąžos, cukriniai runkeliai ir cukranendės. Apie palmių aliejaus ir PFAD prisidėjimą prie miškų naikinimo, klimato kaitos bei biologinės įvairovės galima plačiau paskaityti čia. Panaši situacija yra ir su sojų aliejumi, kuris yra auginamas iškirtus Amazonės baseine esančius atogrąžų miškus. Bet kaip yra su kitomis pirmos kartos biodegalų žaliavomis auginamomis Lietuvoje?
Lietuvoje žemės ūkis reikšmingai plečiasi jau apie 20 metų ir neigiamai veikia vietos biologinę įvairovę per:
- žemės naudojimo paskirties pakeitimą
- monokultūras
- pesticidus ir herbicidus
- trąšų maistinių medžiagų išplovimą.
Žemės paskirties keitimas
Nepaisant to, kad Lietuvoje pastaruoju metu (labai labai lėtai) miškingumas augo, tačiau mažėjo daugiamečių pievų ir ganyklų. Tos pievos ir ganyklos yra suariamos ir jose auginamos įvairios, dažniausiai grūdinės, kultūros. Tai reiškia, kad prarandomos tos vietos paukščių, mažų žinduolių ir vabzdžių buveinės.
Monokultūros
Žemės ūkis yra problematiškai gyvajai gamtai dėl to, kad milžiniškose teritorijose yra auginamos monokultūros. Tai reiškia, kad tas vieno tipo augalas žydės tuo pačiu metu ir tai yra pražūtinga vabzdžiams apdulkintojams, kuriems reikalingas nuolatinis nektaro kiekis šiltuoju metų laiku. Gamtoje didelių monokultūrų plotų nebūna, dėl to vabzdžiai apdulkintojai gali visada surasti nektaro šaltinius – skirtingu metu žydinčius augalus.
Biologinė įvairovė yra būtina tinkamam ekosistemų funkcionavimui, tad jeigu nėra augalų įvairovės – nėra ir ekosistemos įvairovės, kuri įsikūrusi šalia. Be to, monokultūros yra labiau pažeidžiamos prieš kenkėjus ir ligas, dėl ko ūkininkai juos ypatingai purškia pesticidais, fungicidais ir herbicidais.
Pesticidai, fungicidai ir herbicidai
Rapsams reikia ypatingai didelių kiekių pesticidų ir herbicidų kas gali būti labai pražūtinga aplinkui esantiems gyviems organizmams.
Dauguma žemės ūkyje naudojamų cheminių produktų, kurie naikina kenkėjus, yra gana toksiški ir jie beveik niekada nepaveikia vieno konkretaus organizmo, reiškia, kad jeigu laukas yra purškiamas prieš vieną ar kitą vabzdį, daug kitų, niekuo dėtų vabzdžių, taip pat bus išnaikinta toje vietovėje. Purškiamos toksinės medžiagos taip pat gali patenkti į dirvožemį, o iš jo į paviršinius vandens telkinius bei paveikti kitas vietoves. Laikoma, kad pesticidai yra viena iš pagrindinių vabzdžių nykimo priežasčių.
Purškiamos toksinės medžiagos taip pat veikia ir organizmus aukščiau mitybos grandinėje. Jeigu vabzdys suvalgo purkšt“`ą augalą, o po to yra suvalgomas paukščio ar mažo gyvūno, tuomet visos toksinės medžiagos patenka tam plėšrūnui. Organizme vyksta bioakumuliacija, kuri reikšmingai didina toksinų kiekį su kiekvienu tokiu vabzdžiu.
Mineralinės trąšos
Dėl skurstančio dirvožemio ūkininkams tenka naudoti vis daugiau mineralinių trąšų. Nuo tam tikro lygio didėja kiekis kiek tų maistinių medžiagų yra išplaunama iš panaudotų mineralinių trąšų. Išplaunamas azotas sukelia eutrofikaciją (kai jo kiekis yra per didelis) ir dumblių žydėjimą (kuomet vyksta ypatingai spartus dumblių kiekio augimas bei deguonies suvartojimas taip kad mažai lieka kitiems gyviems organizmams). Kartais tokie žydėjimai būna toksiški ir pražudo kitas gyvūnus ar net žmones.
Tolesni veiksmai
Norint sumažinti neigiamą biodegalų poveikį aplinkai reikia mažinti biodegalų poreikį. Tą galima padaryti mažinant maksimalų leidžiamą pirmos kartos biodegalų kiekio maišymą į degalus Alternatyviųjų degalų įstatyme. Vietoje to subsidijas nukreipti į elektromobilius ir elektromobilių įkrovimo infrastruktūrą numatant minimalius kiekius elektros, pagamintos iš atsinaujinančių išteklių, sunaudotos transporte.