Maisto ir virtuvės atliekų tvarkymas yra būtinas kiekvienam pažangiam miestui. Net ketvirtis pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) atkeliauja iš maisto gamybos sektoriaus, tad tokie veiksmai ne tik mažina sąvartynus, bet ir prisideda kovoje prieš klimato kaitą.
Nuo 2024 metų pradžios, atskiras biologinių atliekų surinkimas yra privalomas visoje Europos Sąjungoje. Deja, surinkimo ir perdirbimo lygiai labai reikšmingai skiriasi tarp šalių narių, pradedant praktiškai neegzistuojančiais Kipre ir baigiant vienais iš pačių pažangiausių Šiaurės Italijoje.
Europos Komisija pateikia tokią maisto ir virtuvės atliekų tvarkymo hierarchiją:
Beveik trečdalis komunalinių atliekų yra biologinės, pagrinde maisto ir virtuvės bei žaliosios. Tokios atliekos surinktos kartu su kitomis komunalinėmis atliekomis tampa užterštomis ir vienintelis kelias joms Lietuvoje yra būti stabilizuotoms ir patekti į sąvartyną arba būti sudegintoms.
Tuo pačiu, kuomet maisto ir virtuvės atliekos susimaišo su kitomis mišriomis komunalinėmis atliekomis, jos užteršia ten esančias plastiko ir stiklo žaliavas. Šių medžiagų atskyrimas ir perdirbimas tampa itin problematiškas, tad mišriose komunalinėse atliekose turėtų būti kuo mažiau maisto atliekų. Sprendimas – maisto ir virtuvės atliekas surinkti atskirai. Tai taip pat prisideda prie žiedinės ekonomikos, nes atsiranda galimybė pagaminti aukštos kokybės trąšas tinkamas žemės ūkio panaudojimui.
Vykdant maisto ir virtuvės atliekų surinkimą yra keletas strategijų, kurios padeda šį procesą padaryti geresnį ir efektyvesnį:
- Gera komunikacija: Milanas
Milanas yra puikus pavyzdys biologiškai skaidžių atliekų surinkimo didelio tankumo mieste. Jame gyvena apie 1.4 mln. gyventojų ir tai yra vienas iš labiausiai apgyvendintų miestų Europos Sąjungoje.
Dar 2012 metais Milane buvo pradėtas atskiras maisto ir virtuvės atliekų surinkimas. Kiekvienas namų ūkis gavo 10 litrų talpos virtuvės kibirėlį, kompostuojamus maišus ir išsamų informacijos rinkinį. Kaip dalis plano intensyvios piloto kampanijos, komunikacija pasirodė besanti itin svarbi atliekų surinkimo logistikai.
Atliekų surinkimo darbuotojai buvo apmokomi ne tik surinkti atliekas, bet ir kaip apie naują procesą papasakoti gyventojams. Taip pat buvo vykdoma intensyvi kampanija su skrajučių dalinimu, mokyklų programomis, nemokama programėle daugybėje kalbų, apmokymais gyventojams ir visą parą veikiančiu vartotojų paslaugų centru.
Papildomai, buvo įtrauktos finansinės nuobaudos, kad paskatintų įgyvendinimą. Pavyzdžiui, namų ūkiai ar verslai, kurie nesinaudodavo atskiro surinkimo maisto ir virtuvės atliekų konteineriais, gaudavo baudas.
2. Pakreipimas teisinga linke su paskatomis: Katalonija
Katalonijos regiono sąvartyno mokesčio ir grąžinimo schema parodo kaip institucija gali suteikti strukturizuotą priėjimą prie maisto ir virtuvės atliekų surinkimo. Ši mokestinė schema apmokestina savivaldybes už atliekų šalinimą sąvartynuose ir deginimą, pagal “teršėjas moka” principą.
Finansinės paskatos padeda savivaldybėms įsidiegti efektyvesnes biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo praktikas, tokias kaip prevencija ir atskiras surinkimas. Pats mokestis, savo ruožtu, sąlygojo “nuo durų iki durų” surinkimo sistemų plėtrą.
3. Jėgų apjungimas skatinant atskirą maisto atliekų surinkimą: Prancūzija
Daugybę metų atskiras maisto atliekų surinkimas Prancūzijoje buvo iš esmės nevykdomas. 2007 metais savivaldybių tinklas Reseau Compost Plus pradėjo sėkmingai kurti biologinių atliekų tvarkymo sektoriaus matomumą.
Sujungus jėgas 28 savivaldybių tinklui, turinčiam net 9 milijonus gyventojų, po truputį buvo pradėtas vykdyti atskiras maisto ir virtuvės atliekų surinkimas. Reseau Compost Plus teikia viešą informaciją, įskaitant rekomendacijas ir kaštų įverčius. Šis tinklas taip pat valdo komposto kokybės užtikrinimo programą bei skatina geriausias praktikas vietos renginiuose.
4. Artumo principas: Austrija
Austrija sėkmingai įgyvendino “artumo principą” biologinių atliekų tvarkyme. Tai reiškia, kad siekiama skatinti kaip galima daugiau kompostavimo namuose. Atskiro surinkimo konteineris yra pasiūlomas visur, kur namudinis kompostavimas nėra įmanomas.
Atitinkamai, žemės ūkio atliekų tvarkymas yra decentralizuotas, siekiant kiek įmanoma padidinti kompostavimą ūkiuose.
Lietuvoje esantys regioniniai atliekų tvarkymo centrai ir savivaldybės, pasinaudojančios kitų Europos Sąjungos šalių, regionų ar net miestų patirtimi, gali padėti efektyviau įgyvendinti atskirą maisto ir virtuvės atliekų surinkimą.