Planuojama, kad Lietuvoje iki 2030 m. atsinaujinančios elektros gamybos pajėgumai sieks apie 7 GWp. Iš jų planuojama, kad maždaug 3.6 GWp sudarys antžeminės vėjo jėgainės, o 1.4 GWp jūrinės. Vėjas – pagrindinis atsinaujinančios elektros šaltinis ir turėtų reikšmingai prisidėti prie elektros tinklų dekarbonizacijos. Bet ar tokia energetika yra tvari?
Dirva
Preliminariai antžeminė vėjo energetika turi apie 3.8 MW/km2, o jūrinė apie 5.4 MW/km2 ir tai yra mažas-viduritis rezultatas lyginant su kitomis atsinaujinančios energetikos rūšimis. Jūrinė vėjo energijos gamybos technologija turi mažiausią poveikį žemės naudojimo plotui ir siekia apie 3 km2/TWh. Maždaug dvigubai daugiau ploto (apie 6 km2) reikėtų antžeminėms vėjo jėgainėms pagaminti TWh. Toks skirtumas susidaro dėl galingesnių turbinų naudojamų jūrinio vėjo energetikoje bei aukštesnės apkrovos (jūroje vėjas yra reguliaresnis) nei lyginant su antžeminio vėjo energetikos technologijomis. Tuo pačiu, vėjo jėgainės leidžia šalia esantį plotą išnaudoti kitoms reikmėms, pvz. žemės ūkyje ar biologinei įvairovei jūroje. Tik maždaug 1 % tinkamo ploto yra užstatomas.
Vanduo
Lyginant visas energetikos technologijas, vėjas turi sąlyginai nemažus metalų išmetimus į vandenį, sudarančius apie 1.5 mg/kWh. Dauguma iš šių išmetimų sudaro geležis, kuri turi reikšmingai mažesnį toksiškumo lygį negu kiti sunkieji metalai. Kaip ir su kitomis atsinaujinančios energetikos technologijomis, didžiausias poveikis (apie 95 %) įvyksta žaliavų išgavimo bei gamybos fazėse. Tas pats galioja ir vandens sunaudojimui, kuris sudaro apie 1.7 m3/MWh. Šiuo atžvilgiu tai yra technologija su vienu iš mažiausiu poveikiu aplinkai.
Oras
Kaip ir su kitomis poveikio kategorijomis, gavybos ir gamybos fazės dominuoja gyvavimo būvio įvertinime. Geležies, plieno ir stiklo pluošto gamybos metu išmetama daugiausiai SOx, NOx bei kietųjų dalelių, kas siekia atitinkamai apie 14 mg/kWh, 21 mg/kWh ir 27-48 mg/kWh. Oro taršos sumažinimas gali būti pasiektas griežtai laikantis geriausių prieinamų gamybos būdų.
Klimatas
Didžioji dalis vėjo energetikos poveikio klimatui priklauso nuo medžiagų gamybos, elektros ir transporto mikso CO2 intensyvumo kilmės šalyje. Vidutiniškai poveikis svyruoja tarp 7.3 ir 10.6 kgCO2/MWh. Vietovėse su mažesniu ŠESD pėdsaku gamyboje, renkantis tvaresnius tiekėjus ir naudojant atsinaujinančią energetiką gali reikšmingai sumažinti vėjo jėgainių pėdsaką klimato atžvilgiu. Lyginant su kitomis technologijomis, tik hidroenergetika ir biodujos gali turėti mažesni poveikį klimatui. Kai kurios įmonės jau dabar naudoja pilnai atsinaujinančią elektrą savo gamyboje ir pasiekia maždaug 50 % ŠESD sutaupymus. Kitas reikšmingas būdas mažinti poveikį klimatui – naudoti perdirbtas žaliavas. Tai taip pat turėtų didelį poveikį kitoms aplinkos sritims.
Medžiagos
Naudojimas alternatyvių, žiedinių ir atsinaujinančių medžiagų galėtų suteikti naudas ne tik žaliavų naudojime, bet ir visose aukščiau išvarditose srityje. Išskirti būtų galima plieną, kurio sunaudojama apie 337 mg/kWh. Naudojant geriausius prieinamus gamybos būdus tas skaičius sumažėja iki maždaug 108 mg/kWh. Kai kurios įmonės jau dabar planuoja pakeisti plieną medieną. Maždaug 85-90 % vėjo energetikoje naudojamų medžiagų yra perdirbamos. Tikimasi, kad iki 2025 m. tas rodiklis priartės prie 100 %.
Energija
Energetinis atsiperkamumas svyruoja nuo 4 iki 6 mėnesių. Šiuo atžvilgiu vėjo energetika kartu su hidroenergetika yra pačios efektyviausios technologijos. Antžeminės vėjo jėgainės pasiekia geriausią rezultatą, tačiau jūrinių vėjo jėgainių turbinos vejasi.
Vėjo energetikos technologijos labai tobulėjo pastaruoju metu. Ir tas progreas nesustoja, nes tiek jėgainių aukšties tiek generatorių galia didėja. Esant tokioms tendencijoms vėjo energetikoje šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažės, medžiagų naudojimas bus efektyvesnis ir žiediškumas didesnis.
Straipsnis paruoštas pagal European Environmental Bureau (EEB) ataskaitą “The Reference Environmental Standards for Energy Techniques (RESET) guidance“.