Mažai kas žino, kad Lietuva, nepaisant nedidelio ploto, yra nemažas žaidėjas grūdų eksporto rinkose. Deja, blogai sudėliotos išmokos, skatina netvarią žemdirbystę ir milžinišką taršą. Ar toliau leisime skurdinti Lietuvos dirvožemį, teršime nitratais vandens telkinius ir prisidėsime prie klimato kaitos?
Per pastaruosius 10 metų Lietuvoje auginamų grūdų kiekis padidėjo daugiau nei dvigubai – iki 6,5 mln. tonų. Kiekvienam gyventojui tenka po beveik 2,5 tonos grūdų. Tuo metu vidutinis lietuvis suvartoja tik kiek daugiau nei 100 kg grūdų ir grūdų produktų, tad didelė dalis viso derliaus yra eksportuojama. Tai yra mažos pridėtinės vertės veikla, dėl kurios nyksta kaimas. Lietuva tampa tarsi pigios pirminės žemės ūkio produkcijos šalis kaip kad kokia „bananų respublika“ Pietų Amerikoje.
Siekiant užauginti tokius didelius grūdų kiekius, Lietuvoje buvo nuolat didinamas ariamų laukų kiekis. Tai reikšmingai paveikė aplinką. Prieš tai buvusios pievos ir ganyklos, sugerdavusios CO2, pradėtos arti tapo jo šaltiniu. Prie to reikšmingai prisideda ir didėjantis mineralinių trąšų naudojimas. Nemaža dalis mineralinių trąšų virsta azoto oksidu, kuris turi net apie 300 kartų stipresnį poveikį klimatui nei CO2. Nemažai jo patenka ir į paviršinius vandenis. Visi tie nitratais užteršti upeliai suteka į Baltijos jūrą, kuri yra viena iš labiausiai užterštų jūrų visame pasaulyje.
Dirbama žemė bei didelis pesticidų naudojimas taip pat turi neigiamą poveikį ir biologinei įvairovei. Lietuvos ornitologų draugija pastebi, kad per pastaruosius 21 metus beveik dvigubai sumažėjo paukščių populiacija. Panaši situacija ir su vabzdžiais, o dalis jų, pvz., apdulkintojai, tokie kaip bitės ar vapsvos, yra itin svarbūs žemės ūkiui.
Tad kodėl Lietuva tapo tokiu žemės ūkio žaliavų tiekėju? Ogi dėl žemės ūkio politikos. Išmokos yra mokamos už plotą, praktiškai be jokių apribojimų – galima naudoti norimus kiekius mineralinių trąšų, norimus kiekius pesticidų ir visai netausoti dirvožemio, net arti durpžemius, gauti išmokas ir labai stipriai prisidėti prie klimato kaitos. VšĮ „Žiedinė ekonomika“ kartu su Aplinkosaugos koalicija pavasarį atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą ir buvo išsiaiškinta – mažiau nei ketvirtadalis žmonių mano, kad Lietuvos dirvožemis yra pakankamai apsaugotas ir beveik du trečdaliai atsakiusiųjų laikosi nuomonės, kad žemės ūkio parama turėtų būti skiriama tvariai ūkininkaujantiems.
Metų viduryje Žemės ūkio ministerijos pirmieji pasiūlymai strateginiam planui galėjo pakeisti padėtį ir leisti Lietuvos žemės ūkiui žengti žaliuoju kursu. Deja, užteko keliems stambiesiems grūdininkams su šakėmis atvažiuoti prie ministerijos ir visos ambicijos dingo. Toliau bus leidžiama arti durpžemius, nesaugoti dirvožemio, paliekant jį pusiau atvirą, ir skurdinti neatliekant reikšmingos sėjomainos. Nesikeičiant padėčiai tarša iš žemės ūkio tik didės, o ir vis daugiau vabzdžių bei paukščių pamatysime tik raudonojoje knygoje. Jei dar nesame, tai jau visai neužilgo būsime žinomi pasaulyje kaip „bananų“, atsiprašau, „grūdų respublika“.