Belgijoje intensyvėjant kraštutinės dešinės politikų atakoms prieš nevyriausybinį aplinkosauginį sektorių, jo neišvengiama ir Lietuvoje. Lobistai griebiasi bet kokio šiaudo, siekdami kritikuoti pilietinę visuomenę.
Pernai pasikeitus Europos Parlamento sudėčiai reikšmingai suaktyvėjo kraštutinės dešinės politikų kampanijos prieš aplinkosaugos sektoriuje veikiančias nevyriausybines organizacijas. Įvairiais būdais siekiama užtildyti ar pažaboti organizacijas, kurių keliami klimato ar aplinkosaugos tikslai yra būtini, bet nepatogūs.
Geras to pavyzdys yra prieš kelias savaites kraštutinės dešinės ir Flandrijos separatizmą propaguojančioje interneto svetainėje PAL pasirodžiusi informacija. Joje, nepateikiant jokių įrodymų, rašoma, kad neva Kinijos finansuojami amerikietiški fondai skyrė lėšas NVO „Transport & Environment“ lobistinei veiklai. Nė viena iš pagrindinių Belgijos žiniasklaidos įmonių apie tai nepranešė, nes informacija yra spekuliatyvi ir niekuo nepagrįsta.
Tuo metu Lietuvos socialinėse medijose ta informacija buvo dalijamasi. Daugiausia tą darė neigiantieji klimato kaitą ir palaikantieji Kremliaus režimą. Pasidalino ir UAB „Id est LT“ direktorius Martynas Nagevičius, kuris užsiima aktyvia lobistine veikla transporto sektoriuje, atstovaudamas įvairioms įmonėms, tarp jų ir biodegalų iš maisto žaliavų gamintojams.
Vienas iš dalykų, kurį siūlo M. Nagevičius, yra didesnis nevyriausybinių organizacijų skaidrumas. Keistas pasiūlymas žinant, kad Lietuvoje advokacijos srityje veikiančios NVO registruojasi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sistemoje SKAIDRIS ir teikia metines ataskaitas. Taip pat Lietuvoje NVO privalo teikti ir viešinti veiklos ataskaitas apie vykdomus projektus. Bet ar skaidrus pats M. Nagevičius?
Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymas numato, kad Skaidrių teisėkūros procesų deklaracijoje lobistas privalo nurodyti lobistinės veiklos užsakovo, lobistinės veiklos naudos gavėjo vardą, pavardę ar pavadinimą. Dalyje M. Nagevičiaus sistemoje SKAIDRIS esančių ataskaitų nėra nurodytas nė vienas konkretus lobistinės veiklos naudos gavėjo pavadinimas, o tik abstraktūs įrašai – „su transporto dekarbonizacija susijęs verslas“, „įmonės, dirbančios transporto dekarbonizacijos srityje“. Arba užsakovais nurodomi, pavyzdžiui, „Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos nariai“, neišleidžiant įmonių pavadinimų. Kodėl kartais yra slepiami konkretūs lobisto užsakovai ir naudos gavėjai, galimai net pažeidžiant įstatymą?
Tuo viskas nesibaigia. Kitą savaitę su biodegalų pramone siejami asmenys net užsakė laidą vienoje komercinių radijo stočių, kad galėtų aptarinėti tą klaidinančią informaciją apie organizaciją „Transport & Environment“. Planuojamoje propagandinio turinio laidoje preliminariai dalyvaus ir Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika. Įdomu ar jis supažindintas, kad ta neva „tyrimo“ informacija Belgijoje viešinta tik kraštutinės dešinės pažiūrų tinklapiuose?
Verta dėmesio ir tai, kad biodegalų pramonė ir jai atstovaujantys lobistai nuolat kelia naftos importo atsisakymo klausimą, kuris būtų itin sveikintinas aplinkosauginio nevyriausybinio sektoriaus. Tačiau faktas toks, kad dalis Lietuvoje veikiančių biodegalų gamintojų yra susijusių su įmonėmis, prekiaujančiomis naftos produktais.
Gaunasi, kad naftos produktais prekiaujančios įmonės noriai propaguoja biodegalus, nes jie beveik visada parduodami su naftos produktais. Vietoje to, kad būtų sparčiai elektrifikuojamas transportas, vartotojai yra priversti kasmet sumokėti apie 200 milijonų eurų už biodegalų priedus, kurie dažnai sukuria net daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei nafta ir prisideda prie aukštesnių maisto kainų. Jau nekalbant apie tai, kad, pvz., rapsų auginimui sunaudojami didžiuliai kiekiai pesticidų.
Galiausiai, biodegalų pramonė nuolat siekia gauti įvairias subsidijas ir lengvatas, taip parazituojant už mokesčių mokėtojų pinigus. Tad nieko stebėtino, kad tam pramonės sektoriui atstovaujantys lobistai nepatenkinti pilietine visuomene, parodančia faktus ir paneigiančia biodegalų pramonės skleidžiamus mitus.
Be jokios abejonės, biodegalų pramonei ir jos lobistams daug labiau patiktų, jei pilietinė visuomenė būtų silpna kaip Vengrijoje. Tačiau vis daugiau ES šalių atsisakant žalingų aplinkai ir iš maisto gaminamų biodegalų, nepadės net orbaniški bandymai nutildyti visuomenę.