Pirolizė – technologija, kai plastiko atliekos kaitinamos be deguonies, – gaminama tam tikros rūšies alyva, kurią, pramonės atstovų teigimu, galima vėl paversti į “pirminį” plastiką.
Tačiau naujausioje nevyriausybinių aplinkosauginių organizacijų tinklo “Zero Waste Europe” paskelbtoje ataskaitoje (“Leaky loop “recycling”: A technical correction on the quality of pyrolysis oil made from plastic waste”) pateikiami faktiniai pirolizės alyvos trūkumai: nesuderinamumas su skirtingomis plastiko rūšimis, maža išeiga ir pirolizės alyvos užterštumas reiškia, kad ją reikia skiesti naftos mišiniu, kai kuriais atvejais santykiu daugiau nei 40:1. Jeigu būtų norima išvalyti tas alyvas, reikėtų naudoti kelis itin daug energijos reikalaujančius valymo procesus. O tai reiškia, kad pirolizė neatitinka ES žaliojo susitarimo siekių.
Besitęsiant diskusijoms dėl plastiko atliekų pabaigos kriterijų, Europos Komisija siekia rasti suderintą bendrą požiūrį ir jį priimti iki 2025 m. Numatyti kriterijai yra itin svarbūs pirolizės procesui, nes yra daugybė įmonių, siekiančių pirolizės alyvą priskirti prie produktų. Sprendimų priėmėjams verta atkreipti dėmesį į tai, kad pirolizės alyvai tapti produktu ir “prisidėti” prie žiedinės ekonomikos reikia žemesnių saugumo standartų, toksinių medžiagų ir energijai intensyvaus valymo.
Maža naftos išeiga kelia didelę pirolizės technologijos problemą. Ataskaitoje teigiama, kad net ir geriausiu atveju tik 2 proc. pirolizei tiekiamų plastiko atliekų iš tikrųjų tampa “perdirbtu” produktu.
Ataskaitos autorius dr. Andrew Rollinsonas teigia: “Fizikiniai dėsniai diktuoja, kad pirolizės esmė – sintetinti naujas molekules, o ne tik skaidyti plastiko polimerus. Kadangi mažai tikėtina, kad šie dėsniai pasiduos dėl politinių tikslų ar pasikeis dėl rinkodaros spaudimo, sprendimų priėmėjai turėtų pripažinti, kad pirolizė kažkokiu stebuklingu būdu neįvykdys reikiamos užduoties. Vien skatinimo nepakaks, kad pirolizė išspręstų plastiko atliekų problemą, atsiradusią dėl linijinio mąstymo plastiko gamyboje.”
Lyginant visus plastiko perdirbimo būdus, pirolizė turi vieną didžiausią CO2 pėdsak1 aplinkai iš visų plastiko tvarkymo būdų, po deginimo (čia):
Kai kurios šalys jau pradėjo taikyti apribojimus ne mechaniniam plastiko pakuotės atliekų perdirbimui, pvz., Vokietija, reikalaujanti, kad ne mažiau nei 70 % plastiko pakuotės atliekų būtų perdirbama mechaniškai (čia).
VšĮ “Žiedinė ekonomika” kviečia LR Seimo narius ir Aplinkos ministerijos vadovybę prioretizuoti daugkartines pakuotes ir pradėti taikyti aukštesnį vienkartinės neperdirbamos plastiko pakuotės mokestį, kad mažėtų neperdirbamo plastiko pakuotės kiekiai. Taip pat iš surinktų pinigų remti daugkartinių pakuočių sistemas ir mechaninį plastiko perdirbimą.