Aplinkos apsaugos agentūra prieš kelias savaites paleido naują įrankį – paviršinių vandens telkinių būklės ir rizikos veiksnių žemėlapį (čia). Duomenys šiame žemėlapyje pateikiami pagal daugiau kaip penkiolika skirtingų rodiklių. Skelbiami duomenys apie paviršinių vandens telkinių monitoringo vietas, upių, ežerų ir tvenkinių ekologinę ir cheminę būklę, vandens telkinius, kur yra rizika, kad bus nepasiekti vandensaugos tikslai, užtvankų, slenksčių, hidroelektrinių išsidėstymas, kita naudinga informacija.
2023-ųjų metų Aplinkos apsaugos agentūros parengtoje apibendrintoje Lietuvos aplinkos būklės ir jos pokyčių ataskaitoje (čia) skelbiama, kad geros ekologinės būklės neatitinka 65 proc. vandens telkinių, o atitinka – tik 35 proc.
Labiausiai vandens telkinių būklę neigiamai veikia pasklidoji tarša, daugiausia susidaranti dėl žemės ūkio veiklos su gyvulių mėšlu ir mineralinėmis trąšomis į vandens telkinius patenkant įvairių junginių (daugiausiai azoto ir fosforo) išplovoms, ypač nesubalansuotai tręšiant.
Palyginimui, deklaruoti ariamos žemės plotai (čia):
Matyti labai aiški koreliacija tarp savivaldybių, kuriose yra intensyviausia žemdirbystė ir paviršinių vandens telkinių būklės.
Ko būtų galima imtis?
Atsižvelgiant į dirvožemio vidaus azoto ciklą.
Ir remiantis moksliniais tyrimais (čia ir čia), efektyviausios priemonės:
- Mažesnis mineralinių azotinių trąšų naudojimas – nustatomi griežtesni negu dabar leidžiami limitai su galimybėmis viršyti, jeigu yra pateikiami tą pagrindžiantys tyrimai.
- Azotinių mineralinių trąšų pakeitimas organiniu azotu (geriausia – kompostu):
3. Mineralinės trąšos su kontroliuojamo atpalaidavimo azotu – nebelieka didelio kiekio azoto, kuris lengvai nusiplautų
4. Neariminė žemdirbystė
5. Kasmetinė sėjomaina
6. Tarpiniai augalai
7. Didesnis atstumas nuo paviršinių vandens telkinių arba daugiamečių augalių barjerai
VšĮ “Žiedinė ekonomika” kviečia aplinkos ir žemės ūkio ministerijas bei Seimo narius imtis iniciatyvų, kuriomis būtų galima sumažinti paviršinių vandens telkinių taršą.