2020 metų kovo 6 d. Lietuva su kitomis 13 Europos valstybių pasirašė Europos plastiko paktą skirtą kovai su vienkartinio plastiko gaminių ir pakuočių vartojimo keliamomis problemomis – tarša plastiko atliekomis ir sudėtingu jų tvarkymu.
Paktu siekiama, kad iki 2025 m. vienkartinių plastiko gaminių ir pakuočių iš žaliavinio plastiko naudojimas Europoje būtų mažinamas bent 20 proc., o visi šie teikiami rinkai gaminiai ir pakuotės, kiek įmanoma, būtų naudojami pakartotinai ir perdirbami. Taip pat siekiama, kad iki 2025 m. būtų perdirbama bent 25 proc. daugiau vienkartinių plastiko gaminių ir pakuočių, o naujuose gaminiuose ir pakuotėse būtų bent 30 proc. perdirbto plastiko. Paktu nustatyti įsipareigojimai yra ambicingesni nei ES teisės aktų numatyti reikalavimai – siekiai konkretesni, juos planuojama įgyvendinti greičiau. Tikslai yra savanoriški, jų neįvykdžius, sankcijos nenumatytos.
Aplinkos ministerija skelbė, kad padedant verslui siekti Europos plastiko pakto tikslų, bus peržiūrima teisinė bazė ir planuojamos finansinės priemonės inovacijų ir perdirbimo srityje. Taip pat buvo tikimasi, kad mūsų šalis, įgyvendindama šį paktą, lengviau įvykdys ir kitus ES žiedinės ekonomikos teisės aktų numatytus tikslus.
Praėjo beveik 3 metai nuo plastiko pakto pasirašymo ir jo poveikis yra niekinis. Plastiko pakuotės daugėjo, o perdirbimo rodiklos mažėja (2021 m. lyginant su 2020 m.). Vieninteliai reikšmingesni pokyčiai, kurie buvo priimti su mokesčiais už aplinkos teršimą diferencijuojant perdirbamas ir neperdirbamas pakuotes yra neveikiantys. Draudimas dalinti labai lengvus (plonasienius) plastikinius maišelius yra daugiau kosmetinis, nes Lietuva ir taip yra viena iš daugiausiai plastikinių maišelių sunaudojančių šalių.
Tolesni Aplinkos ministerijos veiksmai prieštarauja Europos plastiko paktui:
- Pasipriešinimas užstato sistemos plėtrai. Tai leistų surinkti itin didelius kiekius stiklo ir likusios PET gėrimų pakuotės bei ją perdirbti. Taip pat būtų padėtas tvirtesnis pamatas daugkartinės pakuotės naudojimui.
- Siekis sukurti kažkokius savanoriškus susitarimus su pramone ir prekybininkais. Jie neveikia, pvz., automobilių taršos ar CO2 mažinimo susitarimai.
- Pramonės interesų atstovavimas pakuočių ir pakuočių atliekų reglamento diskusijose. Pamirštama, kad visuomenės interesas yra pakartotinis naudojimas, o ne pramonės padarytos investicijos į perdirbimo infrastruktūrą.
VšĮ “Žiedinė ekonomika” kviečia pagaliau Aplinkos ministeriją atstovauti gyventojų, o ne plastiko ir kitos pakuotės gamintojų bei tvarkytojų interesus.