Dažnai tenka girdėti įvairaus plauko viešus asmenis, kad Lietuvos mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai (MBA) yra nereikalingi, nes atskiria itin nedaug antrinių žaliavų. Skelbiami rodikliai svyruoja nuo 1 iki 3 procentų. Kai kuriuose regionuose MBA pasiekia daugiau, kai kuriuose mažiau. Tai svyruoja dėl turimos įrangos, gyventojų rūšiavimo ypatumų, pakuočių perdirbamumo bei antrinių žaliavų paklausos. Būtent pastarieji du elementai (perdirbamumas ir paklausa) šiuo metu labai aiškiai prasilenkia su faktiškai sugeneruojamomis plastiko pakuočių atliekomis.
Oficialiai (pagal Aplinkos apsaugos agentūros duomenis – čia) į Lietuvos rinką buvo patiekta apie 90 000 tonų plastikinės pakuotės (iš kurios užstatinė PET 12500 tonų), iš kurios perdirbta apie 50 000 tonų arba 55,4 proc. Ar šis skaičius atspindi realų plastikinių pakuočių kiekį pateiktą į rinką? Ne, nes vien kartu su mišriomis komunalinėmis atliekomis, kurių buvo apie 700 000 tonų (remiantis LRATCA – čia 456 000 + preliminarūs duomenys iš VAATC ir URATC), surinkta apie 98 000 (pagal morfologijos duomenis apie 14 % plastikinių, įskaitant pakuotes ir PET pakuotes atliekų) tonų plastiko atliekų, o rūšiuojamojo surinkimo būdu surinkta 45 000 (AAA duomenys čia) tonų plastikinių pakuočių.
Net jeigu iš 98 000 tonų plastiko atliekų pakuotės tesudaro 50 % (kas yra sunkiai tikėtina, nes plastiko pakuotės dominuoja visur), būtų apie 44 000 tonų plastiko pakuočių.
Tai reiškia, kad iš viso plastiko pakuočių į rinką pateikiama ne mažiau nei 101 500, o gal net ir apie 150 000 tonų.
Tai reiškia, kad mažiausiai daugiau nei 11 000 (o gal net 60 000) tonų plastiko pakuočių tvarkymas yra perkeliamas ant vartotojų pečių. Ir jokio grįžtamojo signalo gamintojui ir importuotojui, kuris nedeklaruoja tokių plastiko pakuočių – nėra.
Visa tai yra todėl, kad yra sukurta pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme (čia) išimtis:
71 straipsnis. Šio įstatymo 6 ir 7 straipsnių taikymo išimtys
1. Gamintojai ir importuotojai, per ataskaitinį laikotarpį Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiantys ne daugiau kaip 0,5 tonos pakuočių (neįskaitant vienkartinių pakuočių, kurioms pagal šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį taikoma užstato sistema, ir visų daugkartinių pakuočių), atleidžiami nuo šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis.
Jeigu tiekiami šokoladiniai batonėliai tai pasiekti 500 kg plastiko pakuočių reikia išleisti maždaug 250 000 vienetų (skaičiuojant, kad popierėlis sveria apie 2 g.).
Sprendimas – taikyti atsakomybę nuo pirmos pakuotės. Taip jau yra Vokietijoje, plačiau čia:
Tų, kurie vengia atsakomybės registruoti savo pakuotę ir mokėti sutvarkymo mokesčius – laukia iki 100 000 Eurų bauda. Ir galimos tolesnės sankcijos.
VšĮ “Žiedinė ekonomika” kviečia Seimo narius ir Aplinkos ministeriją pašalinti šią akivaizdžią apskaitos skylę dėl kurios subsidijuojami smulkūs ir vidutiniai gaminių su plastiko pakuotės tiekėjai rinką.