Naujoje JT aplinkos programos ataskaitoje (čia) teigiama, kad iki 2040 m. plastiko tarša galėtų sumažėti 80 proc., jei šalys ir įmonės, naudodamos esamas technologijas, imtųsi esminių politikos ir rinkos pokyčių. Ataskaitoje, kuri paskelbta prieš antrąjį Paryžiuje vykstančių derybų dėl pasaulinio susitarimo dėl kovos su plastiko tarša raundą (gegužę), apibūdinamas pokyčių, kurių reikia norint sustabdyti plastiko taršą ir sukurti žiedinę ekonomiką, mastas ir pobūdis.
Sustabdyti srautą: kaip pasaulis gali sustabdyti plastiko taršą ir sukurti žiedinę ekonomiką ataskaitoje yra daug konkrečių konkrečių praktikų, rinkos pokyčių ir politikos priemonių analizė, kuriomis gali remtis vyriausybės ir verslas.
Ataskaitoje siūloma iki 2040 m. 80 proc. sumažinti pasaulinę taršą plastiku, pirmiausia atsisakyti probleminio ir nereikalingo plastiko ir taip sumažinti problemos mastą. Iš esmės siūloma atlikti tris rinkos pokyčius – pakartotinai naudoti, perdirbti ir perorientuoti bei įvairinti produktus.
Skatinant pakartotinio naudojimo galimybes, įskaitant pakartotinai užpildomus butelius, nefasuotų pakuočių dozatorius, užstato grąžinimo sistemas ir pakuočių grąžinimo sistemas, iki 2040 m. galima sumažinti 30 proc. plastiko taršos. Papildomai sumažinti dar 20 % plastiko taršos galima, jei perdirbimas taptų “stabilesne ir pelningesne veikla”. Panaikinus subsidijas iškastiniam kurui, įgyvendinus dizaino gaires, kuriomis siekiama didinti perdirbimo galimybes, ir kitas priemones, ekonomiškai perdirbamo plastiko dalis padidėtų nuo 21 proc. iki 50 proc.
Atidžiai keičiant dalį plastikinių pakuočių, tokių kaip maišeliai ir maistui išsinešti prekės, gaminiais iš alternatyvių medžiagų, galima dar 17 % sumažinti taršą plastiku.
Net ir taikant aukščiau minėtas priemones, iki 2040 m. kasmet reikės saugiai sutvarkyti 100 mln. tonų vienkartinių ir trumpaamžių gaminių plastiko – kartu su didele esama plastiko tarša. Šią problemą galima spręsti nustatant ir įgyvendinant neperdirbamų plastiko atliekų šalinimo projektavimo ir saugos standartus, o gamintojams nustatant atsakomybę už gaminius, iš kurių išsiskiria mikroplastikas.
Perėjimas prie žiedinės ekonomikos leistų sutaupyti 1,27 trilijono JAV dolerių, atsižvelgiant į išlaidas ir pajamas iš perdirbimo. Dar 3,25 trilijono JAV dolerių būtų sutaupyta dėl išvengtų išorinių veiksnių, pavyzdžiui, sveikatos, klimato, oro taršos, jūrų ekosistemų degradacijos ir su bylinėjimusi susijusių išlaidų.
Dėl šio perėjimo iki 2040 m. taip pat galėtų atsirasti 700 000 darbo vietų, daugiausia mažas pajamas gaunančiose šalyse, o tai gerokai pagerintų milijonų neoficialiai dirbančių darbuotojų pragyvenimo lygį. Rekomenduojamo sisteminio pokyčio investicinės išlaidos yra didelės, tačiau mažesnės už išlaidas be šio sisteminio pokyčio: 65 mlrd. dolerių per metus, palyginti su 113 mlrd. dolerių per metus.
Didžiausios išlaidos tiek išmetamų daiktų, tiek žiedinės ekonomikos atveju yra veiklos sąnaudos. Reglamentuojant, kad plastikas būtų sukurtas taip, kad būtų žiedinis, didesnės gamintojo atsakomybės (DGA) sistemos gali padengti šias veiklos sąnaudas, susijusias su žiedinės sistemos užtikrinimu, reikalaujant, kad gamintojai finansuotų plastikinių gaminių surinkimą, perdirbimą ir atsakingą šalinimą pasibaigus jų naudojimo laikui.
Tarptautiniu mastu suderinta politika gali padėti įveikti nacionalinio planavimo ir verslo veiksmų ribas, palaikyti klestinčią pasaulinę žiedinę plastikų ekonomiką, atverti verslo galimybes ir kurti darbo vietas. Tai gali būti sutarti plastikinių gaminių, kuriuos būtų galima uždrausti, kriterijai, tarpvalstybinis žinių pagrindas, taisyklės dėl būtinų minimalių DGA sistemų veikimo standartų ir kiti standartai.
Ataskaitoje rekomenduojama, kad pasaulinė fiskalinė sistema galėtų būti tarptautinės politikos dalis, kuri leistų perdirbtoms medžiagoms vienodomis sąlygomis konkuruoti su pirminėmis medžiagomis, sukurtų masto ekonomiją sprendimams ir sukurtų stebėsenos sistemas bei finansavimo mechanizmus.
Itin svarbu, kad sprendimų priėmėjai būtų skatinami laikytis požiūrio, pagal kurį būtų integruotos reguliavimo priemonės ir politikos priemonės, kuriomis sprendžiami viso gyvavimo ciklo veiksmai, nes jos viena kitą papildo siekiant ekonomikos pertvarkymo tikslo. Pavyzdžiui, projektavimo taisyklės, kuriomis siekiama, kad gaminius būtų galima ekonomiškai perdirbti, gali būti derinamos su tikslais įtraukti perdirbtą turinį ir mokestinėmis paskatomis perdirbimo gamykloms.
Ataskaitoje taip pat aptariamos konkrečios politikos kryptys, įskaitant dizaino, saugos ir kompostuojamo plastiko standartus, minimalaus perdirbimo tikslus, DGA sistemas, mokesčius, draudimus, komunikacijos strategijas, viešuosius pirkimus ir ženklinimą:
VšĮ “Žiedinė ekonomika” kviečia Seimo narius ir aplinkos ministeriją imtis pertvarkos ir perkelti taršos išlaidas nuo visuomenės link gamintojų.