Jeigu norime išvengti klimato katastrofos ir pasiekti Paryžiaus klimato susitarimą, reikia nedelsiant imtis pokyčių kaip mes gaminame maistą.
Kodėl?
Lietuvos maisto sistema yra atsakinga už daugiau nei ketvirtadalį visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimų – sudėjus visą žemės ūkį su dalimi transporto, pramoninės gamybos ir atliekų. Deja, nemaža dalis maisto yra iššvaistoma. Vien namų ūkiuose kiekvienam gyventojui susidaro apie 74 kg maisto atliekų per metus. Tuo pačiu, maždaug penktadalis Lietuvos gyventojų yra skurdo rizikoje.
Nuo ūkio iki stalo: kaip ŠESD keliauja
Maisto vaidmuo išmetant CO2 prasideda gerokai anksčiau nei pasodinamos pirmosios sėklos. Kuomet trūksta žemės – miškai, šlapynės, pievos yra iškertami ar suariami kad juose būtų galima sodinti augalus. Tokios transformacijos sukuria didelius CO2 išmetimus ir pašalina anglies kaupimo galimybę. Lietuvoje nuo 2015 iki 2021 m. 74 348 ha sumažėjo daugiamečių pievų ir gamyklų.
Chemizuotams ūkiams taip pat reikalingos mineralinės trąšos ir įvairi technika. Jos siejamos su išteklių išgavimu, gamyba ir transportavimu, toliau didinančiu žemės ūkio ŠESD pėdsaką gerokai dar iki to laiko kol pasiekia pačius ūkius.
Pačiame ūkyje išmetimai toliau tęsiasi kuomet mineralinės trąšos yra naudojamos – vyksta azoto oksido išmetimai, kuris turi maždaug 300 kartų didesnį neigiamą poveikį aplinkai nei CO2. Tuo pačiu nemažai nitratų patenka į vandenis, dėl ko turime labai prastą Lietuvos vandens telkinių būklę ir žaliuojančią Baltijos jūrą. Dirvožemio dirbimas ariant iškelia organines dirvos medžiagas, kurias pradeda naudoti paviršiuje esantys mikroorganizmais ir turime tolesnius CO2 išmetimus.
Užsiimant gyvulininkyste, žarnyno fermentacija – procesas kurio metu atrajojantys gyvūnai fermentuoja maistą – ir netinkamai tvarkomas mėšlas išmeta milžiniškus kiekius metano į atmosferą. Daugiau nei pusė Lietuvoje susidarančio metano atsiranda žemės ūkyje.
Kuomet maistas palieka fermą ir keliauja į mūsų namus, toliau vyksta ŠESD išmetimai per transportą, apdorojimą, pakuotes, laikymą ir galiausiai paruošimą. Atskiro maisto atliekų surinkimo sistemos Lietuvoje vis dar tebesikuria, rimčiau tuo užsiimama tik Alytaus regione. Tai reiškia, kad daugeliu atveju maisto atliekos yra tik stabilizuojamos ir jomis padengiamas sąvartynas, taip prarandant augalų maistines medžiagas ir organinę anglį.
Kaip žiedinė ekonomika gali padėti?
Žiedinėje ekonomikoje maistas yra pagaminamas atkuriančiu būdu, koncentruojantis ties vietos gamyba, optimaliu biomasės ir šalutinių gamybos produktų naudojimo, maisto švaistymas ir pakuočių atliekos sumažinamos iki minimalių, skatinama subalansuota dieta, aplinkosauginės ir ekonominės naudos subalansuotos tarp žmonių ir gyvūnų.
Pati pradžia yra dirvožemis. Minimizuojant jo apdirbimą, stiprinama jame esančių įvairiausių grybų jungtis. Atsisakant mineralinių trąšų ir pesticidų aktyvėja ir stiprėja dirvoje esanti biologinė įvairovė. Derlių padeda išlaikyti įvairūs veiksmai. Tai, visų pirma, perėjimas į ekologinį ūkininkavimą, tuomet agro-miškininkystė, didelės gamtinės vertės ūkininkavimas, anglies ūkininkavimas, tikslusis ūkininkavimas, erozijos prevencija, maisto priedai sumažinantys žarnyno fermentacijos metu išsiskiriančio metano kiekį bei tinkamas mėšlo tvarkymas. Visos tos priemonės leidžia žemės ūkiui atsisakyti ar reikšmingai sumažinti mineralinių trąšų poveikį bei pačiai ūkio žemei sekvestruoti CO2 iš atmosferos.
Vietinių produktų naudojimas reikšmingai sumažina transportuojamo maisto atstumus. Įvairių įstaigų viešieji pirkimai, kuriuose perkamas vietinis ekologinis maistas paskatintų didesnę ekologinių ūkių plėtrą.
Maisto švaistymą gamyboje, tvarkyme ir prekyboje galima pažaboti įvairiais teisės aktais. Atsiradus prievolei tinkamą vartojimui maistą paaukoti maistą paaukoti, o ne perdirbti (tas kainuoja daugiau), įmonės pradėtų geriau planuoti ir sumažintų išmetamo maisto kiekius. Taip pat jau daugybė Europos Sąjungos valstybių atskirai surinkinėja maisto / virtuvės atliekas, gauna biodujas bei kompostą. Su kompostu būtų galima uždaryti ciklą, kuomet maisto atliekos iš gyventojų sugrįžta atgal į dirvožemį trąšų pavidalu.
Maisto grandinės transformacija Lietuvoje turėtų prisidėti ne tik prie mažesnio poveikio aplinkai, bet ir užtikrinti, kad visi bus įtraukti. Tai gali reikšti ir mažesnius maisto kiekius, kurie yra eksportuojami, bet kokybiškesnius produktus, kurie būtų suvartojami trumpose maisto grandinėse už tai tinkamai atsilyginant ir turint klestintį žemės ūkį.
VšĮ “Žiedinė ekonomika” kviečia LR Seimą bei žemės ūkio ir aplinkos ministerijas reformuoti Lietuvoje maisto gamybos ir tiekimo grandines, kad jis taptų draugiškas aplinkai ir klimatui.